Birželio 24-ąją – Šv. Jono Krikštytojo iškilmė ir Kupolinių šventė

Birželio 24-ąją švenčiame Šv. Jono Krikštytojo iškilmę. Šventės dieną jau nuo amžių krikščionys degino deglus, nes Jonas pats buvo „liepsnojantis ir šviesą skleidžiantis žibintas“: ritinantis ratas, nes tuo laiku, apsisukusi ratą, nusileidžia saulė ir pažymima, kad praeina Jono, kuris buvo laikomas Kristumi, šlovė, kaip jis pats paliudijo sakydamas: „Jam skirta augti, o man mažėti“. Taip pat tai reiškia Jono ir Kristaus gimimo dienos: Jono gimimo dieną dienos ima trumpėti, Kristaus gimimo dieną – ilgėti…“
Šv.Jonas nuo pat gimimo yra tam, kad apšviestų tūnančius tamsoje ir mirties ūksmėje, kad mūsų žingsnius pakreiptų į ramybės kelią“ (Lk 1,79). Saulės grąžos metu, kai naktis būna trumpiausia, o gamta klesti, auga, žydi, švenčiama ir Rasos, Kupolinių arba Joninių šventė. Jos šaknys dar gilesnės. Visos Europos tautos ją šventė nuo senų senovės, tik nevienodai išsaugojo iki mūsų dienų.
Mes ją išsaugojome su visomis tradicijomis: ir kupoliaujame, tai yra žolynus renkame, ir didžiausio laimės simbolio – paparčio žiedo vidurnaktyje ieškome. Vieni gal jau radome, kiti gal dar tebeieškome. Svarbiausia, kad tikime, jog laimės žiedas žydi…


Renata VALATKIENĖ, Matiešionys–Kaunas:
– Žiede, žiede, stebuklingasis žiede, kada rasiu tave paslaptingasis? Gal tada, kai rasos žibės ir kai bus maža trumpiausios nakties…
Kai surasiu aš savąjį žiedą paparčio, panorėsiu su juo pakalbėt. Paprašysiu aš jo pasakyti, kur paslėpti visi didžiausi mūsų turtai – gėris, meilė, laimė, tikėjimas, viltys. Kad, surinkusi viską, galėčiau eit per pasaulį ir dalinti, dalinti…
Aš paklausčiau jo, apie ką kalba paukščiai ir žvėrys, kokias pasakas seka kasdien nuostabioji motulė gamta, apie ką kuždasi naktį spindinčios žvaigždės, kodėl kartais nešviečia saulė ir verkia dangus.
Aš paklausčiau, kodėl liūdi žmonės, kodėl skauda, būna baugu, neramu. Kodėl pykstam, nekenčiam, pavydim, abejonėse skęstam ir neišnaudojam galių gerų. Kodėl taip gyventi nelengva, kai kiekvienas galim laimę turėt…
Aš paklausčiau jo, kur semtis ryžto, žinojimo, išminties ir šviesos. Kaip išmokti regėti vien gėrį, netgi ten, kur atrodo nebėra tiesos. Kaip atskirt pelus nuo grūdų net tada, kai neturi įrankio jiems išsijot.
Aš paklausčiau jo, kodėl dienos septynios, nes norėtųsi daugiau jų turėt, kodėl laikas vis priekyje bėga – nebespėjame niekaip sugaut. Kodėl metai praskrieja lyg vėjas, kodėl senstam ir tampam žili…
Mano žiede paparčio, tu daugiau nesislėpki, aš ateisiu tavęs Joninių naktį ieškoti, kol saulelė ryte užtekės ir žolė ryto perlais spindės…


Laima Bartkutė-Balsevičienė, Virkininkai:
– Sveikindami tėvelį Joną ir sūnų Jonuką su vardinėmis, linkime jiems ir visiems savo krašto Jonams bei Janinoms daug sveikatos, smagių, gražių akimirkų drauge ir neprarasti tikėjimo žydinčio paparčio galia.
Džiaugiamės savo Jonų, tėčio ir sūnaus, gražia draugyste. Mažasis su dideliu susidomėjimu padeda seneliui meistrauti, vairuoti ir groti.
Dėkojame tėčiui už pamatinių vertybių perdavimą mums – vaikams ir anūkams. Joninių dieną mūsų Jonai sulaukia daug sveikinimų, dovanų. O atsidėkoja kartu sugrodami akordeonu skambią melodiją, pakviečia visus drauge sudainuoti „Buvo naktys švento Jono“, ir kitų gražių dainų.


Janina Grinkevičienė, Pieštuvėnai:
– Iš žydinčio paparčio, kurį suradau jau seniai, tikiuosi amžino jo žydėjimo. Žinoma, dar paprašyčiau sveikatos sau ir artimiesiems, džiugių kasdienybės akimirkų.
Sveikinu bendravardžius su švente, linkiu visiems, suradusiems žydintį papartį, labai gerai jį prižiūrėti, laistyti, mylėti, kad niekados nenuvystų. Sako, kad paparčiai žydi tik kartą gyvenime, bet ką čia gali žinoti, kiek stebuklų yra gamtoje.


Rasa, Dūmiškės:
– Žydintį papartį suradau prieš daug metų. Stengiuosi mokytis kiekvieną dieną, kad išsaugočiau jo žydėjimą. Juk viskas priklauso nuo mūsų pačių. Kaip ieškosime, surasime, išsaugosime…

Rubrikoje Redakcijos skiltis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *