Tokia yra tiesa…

Popiežiaus Pranciškaus paskyrimu nuo 2017 m. birželio 14-ąją Okupacijos ir genocido dieną Lietuvoje minimas ir Palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis. Palaimintojo šventė švenčiama visose šventovėse, bet ypač iškilmingai Kaišiadoryse, kur altoriuje patalpintas sarkofagas su jo palaikais. Žmonės yra kviečiami atvykti prie relikvijų susikaupimui, kad prašytų ir sulauktų apsaugos bei užtarimo mūsų kraštui ir pasauliui, kovojant su pandemija, ir kad palaimintasis T. Matulionis būtų paskelbtas šventuoju. Lietuvoje šis vyskupas buvo pradininkas nuolatinės Švč. Sakramento adoracijos, Gailestingumo maldingumo tradicijų. Jis yra kankinys ir tremtinys, kurio asmenybės pavyzdys uždega.
Sibiro duoną ragavę tremtiniai lagerius vadindavo „sanatorijomis“, iš kurių sugrįžę išvežtųjų tautiečių nepamiršdavo, stiprindavo dvasiškai laiškais, siųsdami siuntinius. Bemaž 15 metų išgyvenęs už spygliuotų vielų kun. Stasys Kiškis, artimas palaimintojo T. Matulionio bendradarbis, rašo: „Tremtyje, kai būdavo sunku, sugrįždavau mintimis į vaikystės Rusijoje prisiminimus: apie badavimą, širdingą pagalbą žmonių vieni kitiems, ir tuomet užplūsdavo laimės jausmas, kad galiu ir silpnas būdamas naudingu tapti. Kai buvau 14 metų, mama buvo silpnas ligonis, vaikai maži ir alkani, o aš ant pečių užsikrovęs maišą su duona ir sausainiais pėsčias ėjau ir nešiau maistą laukiančiai šeimai. Nejutau skausmo kojų venose, kol nesugrįžau. Vėliau sunkiai susirgau… Bet aš buvau labai laimingas, nes galėjau taip padėti artimiesiems. (…) Tremtyje laimėjau didesnę Viešpaties meilę ir vidinį džiaugsmą.“
Netekę turto, laisvės, garbės, daugelio metų ir dalies sveikatos, savo būkle lietuviai tremtiniai mokėjo būti patenkinti, nes iš lūpų nuskambėdavo dažnas: „Viešpatie, duok mums ištvermės“… Pal. T. Matulionio tremties laiškai kupini maldingos laikysenos atspindžių. 1954 m. rugsėjo 3 d. jis rašė: „visa, kas įvyksta, neįvyksta be Jo [Kūrėjo] žinios ir leidimo. Jis, ypač atsiduodant Jo šventai valiai, kartais nemalonius dalykus paverčia į gerą ir mums naudingą dalyką“. 1955 m. vasario 21 d.: „Visada prašau Visagalį: grąžink (į Tėvynę), jei nėra priešinga Tavo parėdymui; duok kantrybės, jei Tavo valia, kad palikčiau svetur ir toliau…“
Palaimintojo Teofiliaus bendražygis Birštono klebonas kunigas Jonas Jonys prisimena, kad šis vyskupo pasitikėjimas Dievo Apvaizdos vedimu ir šventųjų užtarimu jam darė didelį įspūdį. O kuomet vyskupas pasakojo prisiminimus apie patirtą badą, pažeminimus, jis su atlaidumo šypsniu įvykių fone atrasdavo ir dalykus, kurie džiugino: darbininkų gerumą, pagalbą vienų kitiems varge, uoliai pamaldumą.
Vyskupas Teofilius tremties pilką kasdienybę su visokiais „driazgami“ (nuosėdomis) įprasmindavo kunigo tarnyste. Prel. S. Kiškis rašo, kad vyskupas Teofilius į tardymus Vilniaus kalėjime eidavęs su sutana ir kamža, kaip prie altoriaus. Ši kunigiška laikysena jam buvo svarbi ne tik vidinei stiprybei išlaikyti, bet dar labiau ji skirta kalinčių bendražygių dvasiai palaikyti. Tremtyje išgyventą kančią vyskupas Teofilius jungė su Kristaus nekruvinąja auka.
Kaip po kiekvienos tamsios nakties išaušta diena, taip kentėjimai kažkada pasibaigia. 1962 m. mirusį Kaišiadorių vyskupą sovietmečiu norėta paslėpti nuo tikinčiųjų, palaidojant Kaišiadorių katedros rūsyje. Dievo liudytojų šviesa spindi tamsoje ir Kaišiadorių vyskupas Teofilius Matulionis suspindo pasipuošęs 2017 m. palaimintojo vainiku. Tokia yra tiesa – Dievas ir netiesiomis linijomis moka sukurti nuostabų paveikslą.
Dr. Roma Zajančkauskienė
Birštono sakralinio muziejaus vedėja

Rubrikoje „Birštono versmės“. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *