Apie biblioterapiją

Psichologė Brigita Gelumbauskienė

Biblioterapija – tai sielos gydymas per knygų skaitymą (graikų kalbos žodis biblion reiškia knygą, therape – pagalbą, gydymą). Šis metodas nėra naujas, atsiradęs jau senovės Antikos laikais, kuomet jau tada žmonės suprato užrašyto ir perskaityto žodžio gydančią vertę, kvietė tuos, kuriuos kamuoja įvairūs sielos negalavimai, į namus (Graikijoje Tėbų mieste pavadintus „Sielos namų vaistinė“), kuriuose galima buvo paskaityti knygą, kuri atrodė šiek tiek kitaip nei dabar. Biblioterapijos terminas atsirado XIX a., tačiau plačiau paplito XX a., kuomet buvo pradėtas kurti medicinos bibliotekų tinklas JAV, apimantis ne tik gydytojų profesinei kvalifikacijai reikalingų išteklių vadybą, bet ir grožinę literatūrą ligonių skaitymui. Biblioterapijos pradininku Lietuvoje yra laikomas psichoterapeutas A.Alekseičikas, kuris jau daugelį metų taiko šį metodą, dirbdamas Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre, veda seminarus HEPI (Humanistinės ir egzistencinės psichologijos institute) Birštone.
Gydymas knygų pagalba man yra labai artimas, mes pati vedu biblioterapijos popietes, dirbdama „Tulpės“ sanatorijoje Birštone (dėl karantino ši veikla buvo nutrūkusi, tačiau po truputį „viskas atgyja“). Kadangi žmonės atvažiuoja į sanatoriją, netekę įvairių kūno dalių po operacijų ar traumų, jiems yra taikoma reabilitacinė biblioterapija, kuri turi tikslą padėti susitaikyti su pasikeitusia išvaizda, įgyti daugiau pasitikėjimo, priimti save „kitokį“. Čia susirenka pacientai iš skirtingų miestų ir kaimų, su skirtingais išsilavinimais ir patirtimis, tačiau tai tik praturtina grupės diskusiją, sumažina baimę atsiverti, kalbant apie savo skaudulius, nes po reabilitacijos visi grįš į savus namus, į savo aplinką. Užsiėmimo metu vyksta pažintis su biblioterapija, knygomis, kurias skiriu pacientams bei, esant poreikiui, vyksta praktinė dalis, kurios metu dirbama su kokiu nors sunkumu, kurį iškelia grupės dalyvis. Svarbu paminėti, jog tai nėra knygų aptarinėjimas, bet bandymas pamatyti, išgirsti ar pajausti save per tekstą kitų žmonių akivaizdoje, kurie atlieka aktyvių klausytojų vaidmenį (t.y. gali paklausti, kas neaišku, pasidalinti savo įžvalgomis apie tai, kas kalbama). Nors užsiėmimas trunka valandą laiko, tačiau jo metu vyksta nemažai atsivėrimų, kurie būna lydimi skausmo, o kartais ir juoko ašarų. Bendrystė, kurią pavyksta pajusti, svarbių minčių išgirdimas iš knygų ar iš vienas kito – tai didžiuliai pasiekimai, kuriuos įvardina biblioterapijos dalyviai.
Kokia literatūra yra taikoma šiam metodui? Įvairi. Pasak A.Alekseičiko, pati paveikiausia literatūra yra poezija. Tačiau galima skaityti psichologinę, religinę, filosofinę, grožinę, medicininę literatūrą, tačiau ne visos knygos yra gydančios. Specialistas atrenka tinkamus tekstus ar knygas, kurie būtų efektyvūs, sprendžiant konkrečius sunkumus, turintys gydančios galios. Kiekvienas psichologas ar psichoterapeutas, kuris taiko biblioterapiją, turi savo knygų „vaistinėlę“, kurią skiria savo pacientams ar klientams. Dirbant individualiai norint paskirti tinkamą knygą labai svarbu susipažinti su žmogaus sielos negalia, kur skauda, ir tik tada skirti literatūrą, kurią perskaitęs pagalbos ieškantis galėtų kalbėtis apie tai, ką suprato, kaip pasijautė ar ką naujo atrado. Jei skaitytojas (-a) buvo budrus, tuomet pastebėjo, jog buvusiuose straipsniuose rėmiausi literatūra,ieškant atsakymų į svarbius klausimus apie prasmės paieškas, nerimą ir baimes, psichologines ligų priežastis ir kt. Tačiau tik knygų skaitymas negali atstoti biblioterapijos, ypač jeigu yra įsisenėję sunkumai ar sutrikimai.
Kitas svarbus aspektas yra tas, jog jeigu žmogus yra nepasiruošęs išgirsti, priimti minčių, kurios yra užrašytos knygoje, tai ji gali būti pati geriausia, tačiau maža duos naudos. Todėl neretai reikalinga išvalyti „sielos indą“ nuo susikaupusių „nuosėdų“, kurios trukdo priimti naujus žodžius.
Biblioterapijai skirtos knygos turėtų padėti suvokti save, kas vyksta ir dėl ko, kas trukdo pasiekti norimo rezultato, atpažinti ir įvardinti sunkumus, surasti resursus, pamatyti naujas galimybes, pamatyti kitu kampu, sukrėsti, supurtyti, kad tai, kas perskaityta, nepasibaigtų su paskutiniu puslapiu, bet turėtų ilgalaikį poveikį. Dažnai iš visos knygos išlieka tam tikros frazės, kurios yra pamatinės ar pačios reikalingiausios, kurias reikėjo išgirsti. Pvz.: tarkim, žmogus kreipiasi pagalbos dėl patiriamų sunkumų kuriant artimus santykius su kitais, kai kamuoja baimė būti atstumtam, įskaudinti kitą savo spontanišku ir atviru bendravimu. Tokiu atveju svarbu būtų kalbėtis apie tas baimes, iš kur jos kyla, galbūt yra skaudi patirtis už viso to (skaudus atstūmimas, skyrybos). Šiuo klausimu man teko rasti vieną mintį J.Bugental’io knygoje „Menas būti gyvam“, kuri skamba taip:
„Kai asmuo tik taikosi prie kitų sąlygų, su juo neįmanoma patirti tikro artumo. Jei žmogus negali atsiskirti nuo mylimojo, jei jis negali sau leisti būti kitoks, tai įmanomi tik parazitiniai santykiai. <…> Artumas galimas tik tarp dviejų atskirų žmonių.“. Šios mintys skatina mąstyti apie tai, kiek yra santykiai sveiki ir kiek ligoti, „užkrėsti“. Jei kalbame apie bendravimą poroje, kurį kuria du žmonės, tai kiekvieno iš jų sužeistumas turi įtakos tarpusavio santykių sužeistumui. Paprastai sveikstant vienam, gerėja ir santykių sveikata, tačiau ne visuomet. Visgi kiekvienas iš mūsų esame unikalūs ir skirtingi, todėl kuriame arba griauname įvairius santykius taip, kaip mokame ne tik su kitais, bet ir su savimi. Dėl savęs padarome ar vengiame kažką daryti, kankiname save ar lepiname, meluojame sau ar bandome priimti karčią tiesą.
Kokia knyga man asmeniškai buvo gydanti? Jų buvo keletas, tačiau paminėsiu vieną, ir ką ji man suteikė. Dalyvaujant A.Alekseičiko seminare „Įvadas į biblioterapiją“, aš įvardinau savo sunkumą – polinkį save stipriai kaltinti, griaužti už tai, ką pasakiau ar nepasakiau, padariau ar nepadariau. Paprašius gydančios knygos, aš gavau „Paul Pearsall. Psichologai irgi klysta.“, kurioje perskaičius skyrelį „Kaltė – taurusis jausmas“, pasižiūrėjau į savo kaltės jausmą kiek kitaip, ne taip priešiškai, kaip anksčiau. Man įstrigo viena frazė „Be kaltės žmogus pataptų gyvuliu. Kaltė yra taurus jausmas, kuris skatina tobulėti.“. Mano kaltė niekur nedingo, tačiau dabar aš su ja gyvenu ją priimdama, kaip gerbtiną jausmą, kuris skatina susimąstyti, esant poreikiui – atsiprašyti, suvokiant, jog aš galiu klysti, o per klaidas mokausi arba tobulėju.
Knygas galima skaityti siekiant atsipalaiduoti nuo rūpesčių, pvz.: meilės romanus, ir tai nėra blogai. Analogiškai elgiamės ir su maistu, kartais norime save palepinti saldumynais, atsipalaiduoti išgėrus taurę vyno. Svarbu nepadauginti. Tačiau jeigu sergate, tuomet ieškote vaistų, maisto, kuris būtų gausus vitaminų, reikalingų medžiagų, kad padėtų sustiprėti, įgyti daugiau sveikatos. Jeigu nusprendėte užsiimti savigyda ir ieškoti atsakymų į rūpimus klausimus, tuomet svarbu nepamiršti, jog skaityti vien neužtenka, reikalinga kalbėti apie tai, kaip paveikė ta knyga su žmogumi, kuriuo pasitikite, galbūt išsirašyti įstrigusias mintis. Tačiau norint pajusti biblioterapijos skonį ir poveikį, kuri padėtų užgydyti sielos žaizdas, sustiprintų ir įkvėptų, reikalinga specialisto pagalba.
Literatūra: J.Bugental. Menas būti gyvam. Egzistencinės tapatybės paieškos. 2014.
D.Janavičienė. Iš biblioterapijos istorijos. (https://biblioterapija.wordpress.com/2016/12/08/is-biblioterapijos-istorijos/)
P.Pearsall. Psichologai irgi klysta. 2013.