Po sąlyginai jam palankaus Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (VTEK) sprendimo dėl keliuko iš Vilniaus link šeimos namų išasfaltavimo Saulius Skvernelis retoriškai kreipėsi į politikos oponentus, esą kas atstatys jo ir jo šeimos patirtą skriaudą dėl patirto psichologinio smurto ir reputacijos žalą. VTEK tyrimą nutraukė nesurinkusi pakankamai duomenų, kad ministras pirmininkas būtų turėjęs informacijos apie tai, kad Vyriausybei skyrus lėšų regioninių kelių asfaltavimui, Susisiekimo ministerija ir Vilniaus rajono savivaldybė dėl to kaip mat sumojo, kad reikia padėti Vyriausybės vadovui „susitvarkyti rūpimą klausimą“ iki namų. Jeigu būtų taip buvę, p. Skvernelis taptų supančiotas prievole nuo sprendimo nusišalinti.
Keletas svarbių niuansų slepiasi po tokia retorika. Ir be VTEK tyrimo kyla labai reikšmingas įspūdis (deja, ne įrodymai), kad keliuko į premjero namus klausimas buvo toli gražu ne privatus. Apie tai kalbėjo buvęs p. Skvernelio patarėjas Skirmantas Malinauskas bei buvęs susisiekimo ministras Rokas Masiulis. Tai reiškia mažiausiai prielaidą, kad klausimas, priimant atitinkamus valdžios sprendimus, turėjo politinį kontekstą.
Antra vertus, premjero apeliacija į šeimos patirtą skriaudą yra mažų mažiausiai juokinga. Kritika politikui turėtų būti įprasta aplinka, nebūtinai turinti sąmoningos skriaudos potekstę. Į politiką šioje šalyje dar niekas nieko varu nevaro. Tai laisvas kiekvieno personažo pasirinkimas, atnešantis ir gerų patirčių, ir recidyvų. Priešingu atveju, turėtume teisėtą priežastį aptarti buvusios Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės ir jos artimųjų savijautą po to, kada prieš keletą metų ją – antrą pagal rangą šalies pareigūnę – tuometinis vidaus reikalų ministras Skvernelis „padėjo į vietą“ sostinėje iš žioplų policininkų rankų pabėgus automatu ginkluotam nusikaltėliui.
Trečias – reputacinis – aspektas. Apie jį galbūt konkrečiau galėtų kalbėti šią savaitę Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) sulaikyti Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus ir Bankų asociacijos prezidentas Mantas Zalatorius, jeigu paaiškėtų, kad teisėsaugininkų veiksmai neturėjo teisėto pagrindo. Kol kas bent jau man taip atrodo, stebint, kad ir STT agentai, ir prokurorai, atlikę gana garsų sulaikymą, neypatingai geba suformuluoti savo veiksmų priežastinį ryšį. Dar vienas kylantis įspūdis: kai kurios šalies specialiosios tarnybos paskutiniu metu šiek tiek piktnaudžiauja garsiais procesiniais veiksmais, tačiau galų gale nesugeba ligi galo atlikti tokios kokybės tyrimų, kuriais nesuabejotų teismai.
Nelinkėdamas niekam panašios patirties kažkodėl manau, kad kol kuris nors iš garsiai sulaikytųjų, tačiau vėliau taip ir nenuteistų personažų nesiims savo nepelnytai su žemėmis sumaišytos reputacijos ginti atitinkamoje teismo byloje, teisėsaugos institucijos veiks be ribų ir būtinų saugiklių. Tam tikrų pančių ir apynasrių teisėsaugininkams uždėjimas visais laikais buvo sveikintinas pažangą skatinantis reiškinys. Pagalvojęs kuo puikiausiai prisimenu tuos laikus, kada prieš ketvirtį amžiaus tebegaliojo sovietinės mados ir eiliniai tardytojai kardomajam kalinimui galėjo uždaryti įtariamuosius ne tik be jokios teismo nuomonės, bet ir prokuroro sankcijos. Kai tardytojai šios teisės bei privilegijos neteko, stačiai lipo sienom besipiktindami, esą kaip jie dabar tirs nusikaltimus…
Vis dėlto, artėjant rinkimams, Lietuvoje vis mažiau turi reikšmės tezės ir idėjos. Daug svarbiau – kas jas sako. Andai valdantieji visais balsais sukritikavo prezidento siūlymą laikinai, ligi š.m. pabaigos sumažinti gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifą. Esą toks pokytis didesnę naudą atneštų labiau turtingiems šalies piliečiams.
Maždaug tuo pat metu man teko bendrauti su vienos mažos įmonės (iki dešimties darbuotojų) finansininke, kuri kad ir nebūdama kairesnių pažiūrų buvo nustebusi į įmonės sąskaitą įkritusia valstybės paramos suma, nes ši buvo netikėtai didelė. Pasirodo, kad paramos dydis buvo suskaičiuotas vertinant ne tik darbuotojų nuo jų atlyginimų sumokėtą GPM, bet ir nuo įmonės metų pradžioje sumokėtų dividendų įmonės savininkams.
Ir pasakykite, kad tai socialiai teisingas, atskirtį mažinantis veiksmas. Bet apie tai juk nekalbėjo Karbauskis su Kirkilu.
Rytas Staselis
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“