Vasarą pasitinkant

2020 m. gegužės 29 d. Birštono gimnazijos 1-4 klasių mokiniai užbaigė mokslo metus. Man teko garbė pabuvoti ketvirtokų paskutinėse pamokose. Aišku, šiemet viskas vyko virtualioje erdvėje. Koronavirusas pakeitė mūsų tradicijas, išvarė iš mokyklos, uždarė namuose. Mokytojams ir mokiniams tai tapo naujais iššūkiais: teko išmokti naudotis TEAMS programa, dirbti su Microsoft office 365 ir pan. Mokėmės visi. Išklausėme nemažai seminarų virtualioje erdvėje, konsultavomės tarpusavyje.
Negaliu pasakyti, kad karantinas atnešė tik apribojimus, sunkumus ir naujus iššūkius: perkelti visą mokyklą į virtualią erdvę, suskaitmeninti ugdymo(si) procesą ir pan. Stebėdama paskutines ketvirtų klasių pamokas galvojau, kad jos labai gražios ir šiltos: mačiau mamas ir tėčius, sėdinčius šalia savo vaikų, atrodė, visi gaudo kiekvieną mokytojos žodį. Paklausti, ar pasiilgo mokyklos, vaikai net nedvejodami sušuko, kad labai labai ilgisi mokytojų, klasių, draugų ir pan. Kada taip būdavo pavasarį, baigiantis mokslo metams? Visi skubėdavo užverti klasių duris, džiaugdavosi atostogų galimybe, ne visuomet vaikams pavykdavo pamokoje išbūti, išklausyti, ką sako mokytojas. Taigi, pasikeitė situacija, ir mes gavome galimybę perkainoti savo vertybes, supratome, kad pasiilgome to, ką turėjome prieš karantiną. Aišku, situacija jau švelnėja. Mokiniai, norintys susitikti su mokytojomis ar auklėtojomis gyvai, susitarus turės tokią galimybę, tačiau tai nebus pamokos, nesusirinks visa klasė, susitikimai vyks gamtoje ir pan.
Tiesą sakant, šiek tiek pavydžiu pradinių klasių mokytojoms: dažnai jaunesnio amžiaus vaikai būna nuoširdesni, atviresni, drąsiau rodo savo jausmus, prieraišesni. Augant mokiniams šie dalykai darosi mažiau matomi ir jaučiami, viskas vyksta daug santūriau. Be to, būtent pradinių klasių mokytojos turi daugiausia pamokų savo klasėse, jas vaikai labai ryškiai prisimena, dažnai laiko pavyzdžiu, prie jų prisiriša, kaip prie šeimos narių. Žinoma, tai – milžiniška atsakomybė mokytojui, nes be galo svarbu, kad tie vaikų prisiminimai būtų gražūs, geri. Po ketverių metų kasdienio kontakto su vaikais pasidaro sunku atsisveikinti. Gera buvo paskutinės pamokos metu visiems kartu vartyti mokyklinio gyvenimo nuo pirmos iki ketvirtos klasės elektroninę knygą, prisiminti praėjusias akimirkas. Daug nuostabių žodžių pasakė mokytojos A.Simanaitienė, R.Malinauskienė, V.Žiobienė, vaikai ir tėveliai. Teko kalbėti ir man, ir gimnazijos direktoriui A.Urbanavičiui. Buvome tokie nuoširdūs, atviri, kad kažkur dingo suvokimas, jog ši erdvė yra virtuali. Ašaras spaudė ekrane sumirguliavę delniukai su užrašais „ačiū“, drebantis iš susijaudinimo kalbančio mokinės tėčio balsas, suvokimas, kad vėl naujas būrys mokinių išaugo savo vaikystę. Manau, kad karantino akivaizdoje tapome dar vieningesni, labiau susitelkę ir pasiruošę išgirsti vieni kitus. Turėjome galimybę perkainoti savo vertybes ir suvokti, kas yra iš tikrųjų labai svarbu. Juk ne pastatas daro mokyklą tokia, kokia ji yra. Mokykla, tai – mes. Nesvarbu, kur esame: klasėje ar namuose prie kompiuterių, svarbu tai, ką mąstome, kaip elgiamės, ar suprantame vieni kitus, ar sugebame laiku ištiesti pagalbos ranką, pasakyti reikalingus žodžius, o gal tiesiog patylėti kartu.
Šiandien belieka palinkėti mums visiems puikios sveikatos, gerų įspūdžių ir pradėti naujus mokslo metus klasėse. Gražios vasaros, mielieji!
A.Ferevičienė, Birštono gimnazijos
direktoriaus pavaduotoja ugdymui