Jei rašyčiau apie tėvą

Negaliu rašyti apie tėvą. Jį pažinojusieji sakytų, kad pagražinu, klausinėtų: negi pamiršau tą ar aną.
Bet jei rašyčiau – pasišaipyčiau, kad, atvažiavęs į Birštoną, kartais net neužėjęs į namus, jis pirmiausiai skubėdavo „pažiūrėti“ Nemuno. Tiesa, krantinėje neužsibūdavo, įsitikindavo, kad gyvas, kad teka, ir grįždavo – tarsi kokį brangų žmogų aplankęs.
Jei rašyčiau apie tėvą, prisipažinčiau, kad išgirdusi Justino Marcinkevičiaus eilėraštį „Keista senutė bibliotekoje“ kažkodėl vis jį prisimenu – laukiantį, kol susimokėsiu už bendrabutį, ir sutrikusį, droviai, nedrąsiai besidairantį senuosiuose Vilniaus universiteto rūmuose. Nieko nesakė, bet matyt, kaip Daukantas džiaugėsi, iš kito Lietuvos krašto ne bet kur – į didžiausią ir gražiausią mokslo šventovę mane atvežęs.
Jei rašyčiau apie tėvą, prisiminčiau, kaip ramiai, be menkiausio apmaudo jis pasakė, kad mėgo savo darbą, kai „mokiau“ gyventi ir priekaištavau, jog karjeros taip ir nepadarė, nors ne vienas jo draugas užkopė gana aukštai.
Jei rašyčiau apie tėvą, neužmirščiau, kad mano mėgiamas ramunes, rugiagėles jis vadino piktžolėmis, bet aptikęs gražesnių žiedų, nenumesdavo jų – parnešdavo tardamas: pasimerk, tau juk gėlės.
Jei rašyčiau apie tėvą, prisiminčiau, kaip jis stebėdavosi žmonių neišprusimu ir nenorėjo sutikti, jog galima gyventi be elementarių geografijos, istorijos žinių ar nemėgti šachmatų. Įdomu, ką jis pasakytų šiandien, kai miestų žmonės giriasi, jog net namo važiuodami įsijungia navigaciją.
Jei rašyčiau apie tėvą, nupieščiau paskutinę savo kelionę pas jį. Jaučiausi tarsi filme: gruodžio dangus maišėsi su žeme, sinoptikai kartojo, kad pūga greitai nesiliaus, o artimieji prašė neskubėti, nes tėvui – „jau tas pats“. Bet man buvo ne tas pats, žinau, kad ir jam. Pro miestelio ligoninės langą žvelgiau į Kalėdoms apšviestą bažnyčios bokštą, o kai atėjo klebonas, vėl pasijutau kaip filme: negi išties būna tokių kunigų? Nesitikėjau, kad taip supras, paguos, priims.
Negaliu rašyti apie tėvą, nors jis gal to ir norėtų. Kai lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, pastebėjusi mano rašinį „Literatūroje ir mene“, jam paskambino, iškart nuskubėjo miestelio bibliotekon – tėvams patinka manyti, kad jų vaikai yra šio to verti ar kad jie kai ką sugeba ir padaro geriau už kitus.
Dabar jau tėvas galėtų šaipytis, kad vis einu prie Nemuno. Pagalvoti apie gyvenimą. Ir pienes medui renku prie Nemuno, ir laiškai – nuo Nemuno. Prie upės, kad ir nedidelės, užaugęs, žinau, džiaugiesi, tėvai, jog mano gyvenimas kartu su Nemunu teka – ir širdies pavasarius, ir rudenis plukdo nesustodamas.
Genovaitė

Rubrikoje Kultūra. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *