Žodžio keliu: Lietuvos jaunųjų kalbininkų konkursas, skirtas kalbininkams Jonui Kazlauskui ir Antanui Lyberiui atminti

Karolina Arlauskaitė, III c kl.

Gimtosios kalbos iššūkiai

Ne kartą, vargdama su lietuvių kalbos gramatikos taisyklėmis, pagalvodavau: „Ar tikrai man to reikia? Gal apsieičiau be jų? Gal apsieičiau ir be kalbos, kaip šuo? Juk šuo nekalba, o šeimininkas vis tiek jį supranta. Norėdamas perspėti, keturkojis urzgia, pykdamas – loja, o liūdėdamas – kaukia“. Bet pradeda graužti sąžinė… Mąstau, kas yra kalba, kam ji reikalinga ir kuo svarbi? Ar kalba yra tik tai, kas skiria mus nuo šuns, ar ji yra kažkas daugiau?
Mes gimstame tokioje šalyje, kur mūsų laukia tokie tėvai, kurie reikalingi mūsų tobulėjimui. Savo tėvynės, savo gimtosios kalbos, kaip ir tėvų, pasirinkti negalime. Gimtoji kalba – tai mūsų dvasios pagrindas, mes gauname ją su pirmuoju oro gurkšniu, mamos ir tėvo bučiniu. Per ją mes suvokiame pasaulį, suprantame spalvas, ja mokomės reikšti jausmus, mintis. Tik kalba mus padaro šalies, tautos žmogumi. Dar XVI amžiuje gyvenęs dvasininkas Mikalojus Daukša savo Postilės „Prakalboje į malonųjį skaitytoją” lenkiškai kreipėsi į tautiečius, kurie savo kasdieniame gyvenime vartojo kitas kalbas. Anot Daukšos, tauta – tai bendruomenė, kurią vienija teritorija, papročiai ir kalba. Lietuvoje, kurioje per XVI amžių jau buvo įsigalėjusios trys pagrindinės – rusėnų, lenkų ir lotynų – rašytinės kalbos, buvo nelengva pagrįsti lietuvių kalbos vartojimo būtinybę. Daukša sakė, kad kalba yra įgimta, suteikta Dievo: „Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš motinos krūtinės įgauna polinkį į savąją kalbą – ją vartoti, išlaikyti ir propaguoti“. Žmogus, kuris paniekina tokį prigimtinį dievišką nurodymą, anot Daukšos, „keičia prigimtį“ ir griauna pasaulio tvarką: „Ar ne keista būtų gyvuliams, jei varna panorėtų giedoti kaip lakštingala, o lakštingala krankti kaip varna; arba ožys riaumoti kaip liūtas, o liūtas bliauti kaip ožys?“. Kalbą Daukša paskelbė pilietiškumo, santaikos, meilės ir valstybės išlikimo pamatu. Ir šiandien, praėjus 400 metų, jo mintys teisingos ir aktualios. Tik gimtąja kalba žmogus gali tobulai reikšti giliai smegenų kloduose tūnančias mintis ar širdyje užsiplieskusius jausmus. Tik ji sujungia žmogų į tobulą bendrystę su kitais.
Kalba tikrai yra skiriamasis žmogaus bruožas. Netgi žmogus, užaugęs tarp beždžionių, pasak Edgaro Barouzo, romano „Tarzanas“ autoriaus, savarankiškai išmoko skaityti gimtąja kalba vien tik iš elementorių. Romano autorius teigia, kad žmogus tik tada tampa tikru žmogumi, kai išmoksta kalbėti, skaityti, rašyti savo gimtąja kalba. Jeigu tai buvo įmanoma Tarzanui, negi man, besimokančiai gimnazijoje, tai bus per sunku? Negi aš neišmoksiu visų taisyklių ir nesugebėsiu rašyti be klaidų? Juk aš turiu geresnes sąlygas nei jis. Vėl labai graužia sąžinė… Atsiverčiu taisykles…
Lietuvių kalba visada turės ypatingą vietą mano širdyje ne tik dėl to, kad ji man yra gimtoji, bet ir dėl jos turtingumo, skambumo, vaizdingumo. Pagalvojus apie ją prieš akis iškyla Lietuvos peizažas: ošiantis tankus miškas, saulės nušviesta marga pieva, tyvuliuojantis skaidrus ežeras. Tuomet suvokiu, kad Gimtoji kalba yra dalelė manęs, be kurios nebūčiau savimi.
Konsultavo mokytoja Irena Mažeikienė


Joris Dobilas, I C kl.

Skola ateinančiom kartom

Lietuva – mano tėvynė. Aš, kaip ir dera lietuviui, kalbu lietuviškai. Mūsų, lietuvių, kalba mena gilią senovę, juk ji sugebėjo išlaikyti daugiausia senųjų, praeityje vartotų žodžių, formų. O ją saugoti ir išsaugoti labai sunku, nes mūsų tik trys milijonai, kasmet, anot statistikos, Lietuva netenka 1 proc. savo gyventojų, o 2030 populiacija sumažės 30 proc.
Nors ne kartą teko vaduotis iš okupacijos, spaudos draudimo lotyniškais rašmenimis ir kitų bandymų mus nutautinti, sunaikinti, bet mes nepasidavėm, juk negalėjom, ant kortos buvo mūsų tauta, jos papročiai ir, svarbiausia, – kalba. Pasidavę būtumėme nuvylę savo kalbininkus, buvusias ir ateinančias kartas. M. Mažvydo „Katekizmas“ būtų tapęs beverčiu, M. Gavelio filosofija neišgirsta, o I. Šeiniaus „Kuprelis“ neprabiltų impresionizmo varsom.
Gimtoji kalba reikšminga žmogaus ir tautos gyvenime. Mes pirmą žodį ištariame lietuviškai, lietuviškai jaučiame. Negalima jos užmiršti. Gimtoji kalba – tai skola, kurią turime perduoti būsimom kartom. Privalome „augti iš vidaus“, anot Vydūno, tobulinti savo kūną ir sielą bei siekti tobulybės, tapti „žmogumi sau“. Bet skolą atiduosime tik tada, kai tapsime „žmonėmis tautai“ ir paskirsime save bei savo jėgas tėvynei.
„…esame lietuviai, norim to ar nenorim. Net jeigu neigiam savo lietuvybę, darom šitai grynai lietuviškai.“ (R. Gavelis „Jauno žmogaus memuarai“)
Konsultavo mokytoja Snieguolė Vanžodienė

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *