Nemunėlis

Laura Banionytė
Vilniaus universiteto II kurso  archeologijos studentė

Šiuo metu dirbu dujotiekio kasinėjimuose Šventininkuose ir dalyvauju vaikų linijos savanorių mokymų programoje. Baigiau Prienų „Žiburio“ gimnaziją, ten mokiausi porą metų, prieš tai dešimt klasių baigiau „Revuonos“ pagrindinėje mokykloje. Taip pat esu baigusi šešerių metų trukmės dailės mokymus Prienų meno mokykloje bei ketverius metus mokiausi groti kanklėmis ir pianinu, vaikų bei suaugusiųjų mėgėjų mokymų programoje. Gyvendama Prienuose metus savanoriavau Maltos ordino organizacijoje „Jaunieji maltiečiai“. Du kartus teko dalyvauti Maisto banko rengiamoje akcijoje.
Eiliuoti pradėjau jau pradinėse klasėse. Pirmasis mano eilėraštis „Kai buvau visai mažytė“ Prienų rajono moksleivių kūrybos almanache „Prienų krašto vyturiai“ buvo atspausdintas, kai buvau antroje klasėje. 2017–2018 metų „Prienų krašto vyturiuose“ vietą surado pora mano kūrybos eilėraščių iš „Oktavos“ ciklo – „DO“ ir eilėraščio fragmentą iš „SI“. Už pagalbą esu dėkinga mokytojai Levutei Karčiauskienei.


Broli

Kaip kvėpuoja dulkės ar girdi
Iš kurių pakyla tik stipriausi vėjai?
Vanagai apsupę raižo dangų,
Varsto širdį nuodėme galingi,
Tie kur iščiulpia jums viltį.
Miškuose klaidinti žmonės,
Sienom aptverti, badu marinti,
Amžinybėje prabus mūs broliai
Gerumu turtingi.
Nors atleisti nieks neprašo,
Karo kirvį paskandinti,
Pasiglemš mus pyktis,
Jei nuteisime juos mirti.
Bėga ašara karti dūžtant laimės šukėms,
Mielas broli, ar girdi, kaip kvėpuoja dulkės?


Gera, kai esi šalia

Ir man taip gera, kai žinau, kad tu šalia,
Tavo lūpos saldžios kaip avietės.
Tavo akys kaip jūra mėlyna,
Kai tu laikai mane glėby, mano širdis žydi rože raudona.
Aš jaučiu tave, net kai tavęs nėra,
Jaučiu tavo alsavimą,
Lyg lytėtum mano plaukus,
Pirštais priliesdamas lūpas.
Noriu būti kaip jūra mėlyna,
Tavo ramybės oazė.
Būk vaivorykštė mana
Kaip pasaka, kurią mama kadais man sekė.
Sužibo danguje žvaigždė balta,
Prieš įžengiant į tamsią, niūrią naktį.
Ir man taip gera žinot, kad tu esi šalia,
Kad nepaliksi manęs šią liūdną naktį?


Ateitis

Jau pavargau kasnakt žiūrėdama į dangų
Galvoti norus, pamačius pirmą žvaigždę,
Taip skaisčiai šviečiančią, lyg žaibai blyksinčią,
Užsimerkus vis dažniau ir dažniau.
Atsigręžus atgal, nematyti chaoso sukelto pojūčio silpnumo – negaliu,
Bet žiūrėdama į dangų nematau ir pamirštu,
Kad galva pritvirtinta prie kaklo nesisuka aplinkui,
O tik žiūri į priekį, į šonus,
Leidžiasi žemyn, kyla aukštyn, nežiūri atgal.


Žaibų šviesa

Praskrieja traukinys kaip vėjas greitai,
Pakeisdamas žvaigždėtą dangų rytine ašara lietaus,
Juk nepabėgsi nuo audros, šnabždės tau medžių lapai,
Ir neatplauks upe tavęs jau niekas išvaduot.
Kiek jų matai ten vandenynuose skęstant,
Plaukiančių prieš srovę, tikinčių malda.
Bet, vakarui atėjus, jie nugrims į tamsą,
Kur nesirodo net žaibų šviesa.


Geriau nei mylėti

Kartais nekęsti geriau nei mylėti,
Ar norėtum dėl meilės kentėti?
Galbūt gyvenimas saldesnis už mirtį,
Ištryškusi ašara kartesnė už viltį.
Gyvenimas tetrunka sekundę,
Bet tavo šypsena amžinybėje pabunda.
Ar tu norėtum iš meilės numirti?
Ar tu galėtum nekęsti už viltį?


Aroma

Bangos dvelksmą pakeičia ryto vėsa
Lietingos dienos saulėtom patampa
Ir netgi kai dangaus šviesa
Nugrims į jūros dugną tamsų,
Sutviks žvaigždėtam danguje
Mėnulis pilkame dangaus skliaute.
Kvapnios kavos aroma glostys nosį
Ir gomurį apgaubs šilta ranka
Žemę sušildys skaisti saulė
Kviepuosim girių pilnuma.


Viltis

Kai tyloje užgęsta miestas,
Pakyla vėjai danguje
Ir sudega nakties padangėje
Devyni norai, deja.
Tu nežinai, ar išsipildys vienas,
O gal visi, gal tik šeši,
Kartoki drauge mano mielas,
Kad jei ir nebedegs širdį ugnis,
Mes vienas kitą palaikysim
Ir mūsų niekad neapleis viltis.

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *