Kodėlčiaus dvaras tyliai saugo atmintį…

Kodėlčiaus dvaras Birštone, aukštų pušų paunksmėje, tyliai saugo atmintį apie rašytoją Vytautą Petkevičių. Net 44 metus šiame, prie Nemuno prisiglaudusiame, miške jis su šeima vasarodavo, meistraudavo, rašydavo knygas, išklausydavo lankytojus, priimdavo ekskursijas.

Sukaktis svarbi patiems artimiausiems

Rašytojas Vytautas Petkevičius gerai pažino Lietuvą, mėgo po ją važinėti, bendrauti su žmonėmis, domėjosi jų godomis ir rūpesčiais. Čia – jiedu su Raisa Petkevičiene vienos išvykos metu gamtos gynėjų surengtoje stovykloje. 1976.

Jau dvyliktus metus į jųdviejų rankomis sukurtą ir puoselėtą sodybą rašytojo žmona Raisa Petkevičienė atvažiuoja be savo gyvenimo bendrakeleivio. Laikas sodyboje tarsi sustojęs – tylu, jokio žmonių šurmulio, jokių pašalinių garsų – vien gamtos ošimas ir čiauškėjimas. Šeimininkė apgailestauja, kad gamta pamažu atsikovoja savo buvusias valdas, medžių šešėliu ir šaknimis stelbia buvusius išpuoselėtus gėlynus ir sodą.
Kiekvienas skambiai vadinamo dvaro, kuriam didingumo neabejotinai suteikdavo pats Vytautas Petkevičius, kampelis Raisai Petkevičienei labai brangus, kiekvienas pastatas, paminklas, medis, dirbinys ar daiktas, prie kurio prisilietė ar yra susijęs jos vyras, apaugęs įdomiausiomis sakmėmis, šilčiausiais prisiminimais.
Raisa Petkevičienė pasidalinti jais pasiryžo pirmiausia todėl, kad gegužės 28 dieną Vytautui Petkevičiui būtų sukakę 90 metų. Tačiau, jos žiniomis, gabaus ir skaitytojų itin mylimo rašytojo, nepalaužiamos valios kovotojo už teisybę, aktyvaus Lietuvos

Abu labu nenuoramos ir padūkę. Išvykoje į poeto Anzelmo Matučio gimtinę. 1977.

persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės nario, visuomenės veikėjo sukaktuvės viešumoje nebus minimos. Ne dėl karantino apribojimų… Atėjus į valdžią „saviems“, kaip yra išsireiškęs pats rašytojas, aštrus valdančiųjų kritikas ir tiesos sakytojas į akis tapo neparankus, ypač po 2003 metais knygoje „Durnių laivas“ pasirodžiusios politinių veidų ir šaržų galerijos…
Viename savo interviu https://www.sarmatas.lt/ rašytoja Liuda Petkevičiūtė pasakojo, kad jos tėvas mėgęs sakyti: „Tiesa – sielos vaistai. Visos blogybės kyla iš melo ir baimės. Baimės sakyti tiesą“.

Produktyvus rašytojas, tiesaus būdo ir nagingų rankų žmogus
Raisa Petkevičienė patvirtina: likimas jai lėmė gyventi su iškiliu, ypatingą tiesos pojūtį turinčiu žmogumi, į kurio sodybą Birštone plaukė žmonių skundai ir prašymai padėti.
– Tokio tvirto charakterio, itin apsiskaičiusio Žmogaus, kaip Vytas, savo gyvenime nebuvau sutikusi nei prieš jį, nei jam išėjus, – sako jo žmona. Dairydamasi po sodybą, kurią V.Petkevičius pastatė savo rankomis, Raisa Petkevičienė iki šiol negali suprasti, kaip

Likimas ukrainietę Raisą visam gyvenimui susiejo su tvirto stoto ir būdo rašytoju Vytautu Petkevičiumi – pagarbą jam išsaugojo iki šiolei.

jos vyras suspėjo tiek daug nuveikti. – Kartais sėdžiu ir galvoju: išauginom vaikus, anūkus, atsirado proanūkiai… Jis parašė net 40 knygų, daugybę straipsnių, kalbų, dalyvavo politiniame ir visuomeniniame gyvenime, pats įsiruošė šitą sodybą… Kiek jam reikėjo jėgų!
– Juk tiek daug kartų jis buvo kviečiamas į literatūrinius vakarus – visą Lietuvą apvažiavo. Ir aš su juo. Žinai, man koks dalykas buvo įdomus? Kai tarpusavyje bendrauji – visko būna, pasiginčiji, tu ne tą, ne taip padarei, bet kai jis su žmonėmis pradėdavo bendrauti – reikėjo tik paklausyti. Kalbėjo ir diskutavo įvairiausiomis temomis – apie viską ir labai įsigilinus. Aš tuo labai stebėjausi… – R.Petkevičienė šiandien apgailestauja dėl vieno: kad tuomet neturėjo diktofono ir neužrašė vyro pasisakymų…

Šio vasarnamio pirmame aukšte rašytojas buvo įsirengęs darbo kabinetą, kuriame atsidėdavo kūrybai.

Raisa Petkevičienė pasakoja, kai vyras parašė pirmąjį savo romaną „Priemiesčio žmonės“ (1959), tekstu pirmiausia pasidalino su ja, paprašė paskaityti ir įvertinti, „kas jam čia išėjo“.
Su knyga „Priemiesčio žmonės“, pasakojančia apie Lietuvos darbininkijos gimimą (jis sakydavo esąs ketvirtos kartos proletaro sūnus), Vytautas Petkevičius, iki tol niekam nežinomas, kaip viesulas įsiveržė į literatūros kūrėjų pasaulį. Ir knyga iš karto susilaukė didelio pasisekimo. 1960 metais jis priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą.
Tačiau kiekvieną kartą, ar parašęs apsakymą, ar knygą vaikams, savo žmoną sodindavo prie rankraščių. Žmonos nuomonė jam buvo svarbi.

Savo kūriniais šiurpino leidėjus ir džiugino skaitytojus
– Jis visuomet pataikydavo rašyti apie tai, kas žmonėms labiausiai rūpi – už tai jį labai gerbiau ir stebėjausi, kaip jis supranta, kaip pajunta svarbiausias žmonių viltis ir godas, – teigia Raisa Petkevičienė. – Aštuonerius metus jis rinko medžiagą knygai „Apie duoną, meilę ir šautuvą“ (1967), sėdėjo archyvuose, važinėjo į rajonus pas žmones, klausinėdamas apie pokario laikotarpį. Pasak jo, pakanka kraujo praliejimo, žmonės turi liautis vieni kitus kaltinę ir skaldęsi…
Šios knygos leidyba spaustuvėje buvo sustabdyta. Raisos teigimu, tuometinės „Tiesos“ laikraščio redaktorius, aktyvus kultūrininkų priešininkas Genrikas Zimanas ją iškritikavo, esą ši knyga neatspindi socialistinio realizmo. Taigi cenzūra, tuomet rusiškai vadinta „glavlitu“, kitaip „Vyriausiąja literatūros reikalų valdyba“, knygą uždraudė.
– Betgi nebūtų lietuviai: darbininkai po skvernais pasikišę išnešė pirmus išspausdintus egzempliorius. Eina Vytas Kaune, žiūri – prie stoties turgaus pardavinėjama jo knyga, ir nusipirko. Davė paskaityti rašytojui Antanui Venclovai. Tas perskaitęs pareiškė, kad tai teisinga ir reikalinga knyga. Tai išgirdęs Antanas Sniečkus paprašė ir jam atnešti paskaityti. Taip su jo palaiminimu knyga išvydo dienos šviesą, – kalba pašnekovė. – Jos buvo atspausdinta ir bemat išparduota 15 000 vienetų vienu ypu.
Anot rašytojo žmonos, dar viena „bomba“ buvo V.Petkevičiaus knyga „Grupė draugų“

Raisai Petkevičienei brangus kiekvienas kartu su vyru išpuoselėtas Kodėlčiaus dvaro kampelis, ypač šis, šalia Rūpintojėlio.

(1979) – apie tarybinių laikų biurokratiją ir jos „darbus“. Aišku, veikėjų paveikslus jis paėmė iš gyvenimo, juos buvo galima atpažinti. Knyga tapo griaustiniu – vieni rašytoją puolė, kiti gyrė.
Publicistikos rinkinys „Yra šalis“ (1975) pirmiausia išėjo Maskvoje, tik vėliau įsidrąsino ir Vilniaus leidėjai.“Rašytojo knygos sunkiai skynėsi kelią į viešumą. Ne vienerius metus jos gulėdavo užmestos leidyklose stalčiuose. Bet, kaip pastebi Raisa, galiausiai, visi jo kūriniai prasimušė kelią iki skaitytojo. Žinoma, ir pats V.Petkevičius juk nebuvo eilinis, o ilgametis aktyvus komjaunimo ir partinis veikėjas, Radviliškyje dirbęs antruoju sekretoriumi… Bet ponia Raisa pirmiau kviečia atkreipti dėmesį į tvirtą Vytauto charakterį, asmenybės žavesį, meninio žodžio meistrystę ir įtaigumą – žmonės už tai jį gerbė ir vertino, deja, ir slėpėsi už jo plačios nugaros…

Likimas: netikėtos piršlybos ir vedybos

V.Petkevičiaus užsakymu išdrožta skulptūra, skirta jo tėvams: Kaziui, Julei bei Vytukui, mažajam piemenėliui. Autorius – skulptorius I.Užkurnys.

Kai Raisa, būdama Maskvos centrinės komjaunimo mokyklos pirmakurse, pirmą kartą išvydo ir išgirdo Vytautą, ją nustebino jaunuolio sklandus ir įdomus pasakojimas. Tuomet jis, šios mokyklos antrakursis, globojo naujokus, patarinėjo, ką ir kaip geriau daryti, aiškino, kur ir kaip jie gyvens bei mokysis. Kitą kartą jis, bendramoksliams vaikštinėjant po Šeremetjevo parką, priėjo ir tyliai ją pakvietė į Didžiajame teatre rodomą „Aidą“. Abu buvo pritrenkti kūrinio didybės ir muzikos, tačiau Raisa patikina, kad po spektaklio išsiskirstė kas sau, artimesnis bendravimas neužsimezgė, o ir vėliau visuomet buvo apsupti draugų.
Ir štai gegužės mėnesį, baigiant pirmą kursą, atėjo laikas laikyti egzaminus. Vytautas vėl priėjo prie Raisos ir be jokių užuolankų paprašė: „Tekėk už manęs“. Tiesa, davė laiko pagalvoti.
– Nusiunčiau telegramą savo tėvams į Ukrainą, tėvas atrašė: „Žiūrėk atidžiai – tau gyventi…“ Vaikštau pasimetus, visi pastebėjo, kad esu kaip nesava, niekas nė neįtarė, kad Vytautas man, nedidukei ir gan kukliai merginai, puoselėja kokius nors jausmus. Vat, toks jis buvo! Abu kursai mums surengė vestuves. Jos įvyko gegužės 29 dieną, iškart po Vyto gimtadienio, – pašnekovė pasidalina netikėtų piršlybų ir vestuvių istorija. – Parsivežė jis mane traukiniu į Kauną, pasitiko perone jo šeima ir giminės, kažką jam sako, lyg ir barasi, nieko nesuprantu. Kilo noras tuoj pat šokti į traukinį ir važiuoti atgal. O Vytas prisitraukė mane artyn, apkabino per pečius ir

Skulptoriaus I.Užkurnio padėka – paminklas iškiliam rašytojui ir jo knygai „Paskutinis atgailos amžius“.

jiems tarė: „Raisa – mano žmona, aš ją myliu, prašau gerbti ir mylėti“.
R.Petkevičienė patvirtina: vyro eima ją ir gerbė, ir kuo galėjo, tuo padėjo, ypač jo mama…
– Ir taip kartu 54-erius metus su puse išgyvenom ranka rankon. Žinoma, pasiginčydavom. Bet stengėmės vienas kitam sakyti tiesą, negudravom, ir visą gyvenimą taip. Jis buvo toks išvaizdus vyras, daug mergaičių sukosi aplink, rašė laiškus. O jis man pareiškė: „Susitariam – jokių įtarinėjimų. Jeigu taip atsitiktų, kad nustočiau mylėjęs, pasakyčiau tau pirmas“. Ir juo tikėjau, jis buvo žodžio žmogus, – į prisiminimus apie bendrą jųdviejų gyvenimą nuklydo R.Petkevičienė.
Ji prisipažįsta turėjusi tvirtą užnugarį, o vaikai – stiprų ir mylintį tėvą.

Vaikams sukūrė „karalystę“
Vaikai V.Petkevičiui buvo šventas dalykas, mokėjo su jais žaisti, prisigalvodavo visokių pramogų – ir su rogutėmis važinėdavo, ir po eglute savo rankų darbo dovanėles sumeistraudavo. Iki šiol sodyboje tebestovi vaikų namelis su užrašu „Gamta – mūsų motina“: jį statė anūkai kartu su seneliu.
Čia buvo vaikų karalystė, jie čia nakvojo ir žaidė, mėgavosi laisve, jų poilsio netrikdė netgi miško pelės, nes senelis apdairiai buvo pataręs sukalti pakeliamus laiptelius. Laukymės krašte vis dar tebestovi ir tų laimingų dienų liudininkas – indėniškas stebėjimo bokštelis, į kurį senelio mankštinami vaikai turėdavo užsliuogti stulpu. Raisa sako, kad suaugę jų anūkai švelniai tebemyli šį išpuoselėtą jų vaikystės sodelį… Su V.Petkevičiumi ji užaugino dukrą Liudmilą, sūnus Vytautą ir Petrą, lepino keturis anūkus: Arvydą, Saulių, Vainių ir Ūlą, kurie padovanojo septynis proanūkius.
Akivaizdu, kad V.Petkevičius mylėjo ir gamtą, ir vaikus, jiems yra parašęs visą pluoštą ligi šiolei noriai tebeskaitomų, literatūrinėmis premijomis apdovanotų knygų. Žinomiausios iš jų – „Ko klykia gervės“ (1963), „Gilės nuotykiai ydų šalyje“ (1964), „Sieksnis Sprindžio vaikas“ (1966), „Didysis medžiotojas Mikas Pupkus“ (1969), „Molio Motiejus – žmonių karalius“ (1978) ir kitos. Išmintingos, šmaikščios, įtraukiančios. Su rašytojo knygomis užaugo ne viena karta. Jos būdavo perleidžiamos kas kelerius metus po 25–50 tūkst. vienetų. Ir tuoj pat išgraibstomos.
Sekdama tėvo pėdomis, vaikų rašytoja, tiesa, jau vyresniame amžiuje, tapo ir jo dukra Liudmila.
Sodyboje stovi du aviliai, pagaminti paties V.Petkevičiaus. Tiesa, bičių juose nebėra, o juk kažkada rašytojas buvo triūslus ir sumanus bitininkas, turėjo keliasdešimties kelmų bityną. Be to, labai mėgo stebėti bitučių gyvenimą per stiklinę vieno avilio sieną. Buvo sumanęs parašyti pažintinę knygą vaikams „Bitė bičiulytė“, trečiąją iš pažintinių kūrinių virtinės. Ankstesnės jo knygos „Ką rugelis šnekėjo“ (1973) ir „Linelis brolelis“ (1981), pasak Raisos, įdomios ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems – taip gražiai jose pasakojama, kaip auginama duonelė, kokį kelią nueina linas, prieš tapdamas audeklu.

Prieš protėvius nulenkė galvą
Rašytojas yra parašęs ir knygą „Kodėlčius“ (1974), todėl knieti išsiaiškinti, ar ji turi kokių nors sąsajų su dvaro pavadinimu, ir iš kur jis kilęs?
Raisa Petkevičienė perpasakoja vyro vaikystės prisiminimus apie močiutę iš motinos pusės Grasę, kuri buvo puiki pasakorė. O kiek pasakų, padavimų ir istorijų mokėjo! Vaikams prieš miegą jas pasakojo taip įtaigiai, kad šie bijodavo kojas nuleisti ant žemės. O Vytas buvo itin žingeidus, jis močiutės nepaliaudamas klausinėdavo: „O kodėl lyja?“, „Kodėl griaustinis dunda?“, „O kodėl ragana pikta?“ ir panašių dalykų. Gal močiutei ir jėgų, ir žinių pritrūkdavo, kad ji imdavo ir sakydavo: „Eik miegot, tu Kodėlčiau…“
Raisa įsitikinusi, kad Vytautas iš savo protėvių ir paveldėjo pasakotojo dovaną, o turėdamas gerą atmintį, kai kurias girdėtas sakmes perkėlė į savo kūrinius.
V.Petkevičius labai domėjosi Lietuvos ir savo giminės praeitimi, protėviais, galima sakyti, jiems ir pastatė žodinį paminklą savo knygoje „Paskutinis atgailos amžius“ (1986), kuri tapo pačia skaitomiausia ir pelnė apdovanojimų.
Petkevičių vasarvietėje gausu paminklų, kuriuos rašytojo užsakymu, jo prosenelių, tėvų, brolių atminimui išdrožė žinomas medžio skulptorius Ipolitas Užkurnys.

Globojo meno žmones

Su vieno stogastulpio atsiradimu susijusi įdomi istorija.
Raisa Petkevičienė pasakoja, kad, pasirodžius „Paskutiniam atgailos amžiui“, šios knygos sužavėtas skulptorius Ipolitas Užkurnys paskambino V.Petkevičiui, primygtinai klausdamas, ką jis galįs dėl Vytauto padaryti atsidėkodamas. Šis pagalvojo ir paprašė išdrožti stovylą neseniai mirusios sesers atminimui.
– Ipolitas atvažiavo, paprašė nuotraukos ir pradėjo darbą. V.Petkevičius rašo savo kabinete, neiškenčia, ateina pasižiūrėti, bet Ipolitas liepia jam netrukdyti. Ateina kitą kartą ir stebisi, kad veidas nepanašus į sesers. Tada Ipolitas užsimojęs kirvuku (buvo ūmaus būdo, panašiai kaip ir Vytautas) kad suriks: „Aš tavęs nemokau rašyti, tu manęs nemokyk drožti.“ Baigėsi tuo, kad gavosi paminklas ne sesei, o Vytautui ir jo knygai… – juokiasi Raisa.
Iš tikrųjų didingo stoto Vytautas Petkevičius, žvelgdamas nuo stogastulpio viršūnės, pasitinka kiekvieną į sodybą užsukusį svečią. Kieme rašytojo atminimui „žydi“ ir kalvių kalvio Vytauto Jaručio rašytojo 60-mečiui iškaldinta „Amžinoji gėlė“…
Rašytojas netgi pastatė ir įruošė dirbtuves, norėjo, kad į sodybą atvykęs jaunimas mokytųsi drožti, meistrauti. Deja, prasidėjus Atgimimui, šis sumanymas taip ir liko neįgyvendintas.
– Kai 1988 metais iš visos Lietuvos jo sukviesti medžio drožėjai netoliese, panemunėj, kūrė Birštono Atminties tako stovylas, Vytas juos rūpestingai globojo: lankė, maitino, vakarais iškūrendavo pirtį. Po atidarymo darbų aptarimui visi susirinko į mūsų sodybą. Keli vyrai tyčia Vytautą nušnekino, pasivadino į kitą sodybos pusę, o kiti – čiupo iš mašinos akmenis, cemento, iškėlė vilniečio Vlado Rakucko dailiai išdrožtą Rūpintojėlį ir beregint „pasodino“ jį štai čia – vidury kiemo. Apstulbusiam Petkevičiui jie pareiškė, kad tai visų drožėjų dovana jam už ypatingą globą, – prisimena R.Petkevičienė.
– Po visko, visiems išsiskirsčius, vaikšto Vytas aplink dovaną ir murma, kad jai kažko trūksta… Kuriam laikui dingsta dirbtuvėje. Ir štai pagaliau pasirodo su padirbdintu kryžiumi. Pastato jį už Rūpintojėlio ir džiaugiasi, kad dabar jau tvarka: nulipo kankinys nuo kryžiaus, prisėdo ir susimąstė, vardan ko jam reikėjo šitaip kentėti… Iš tikrųjų, tokio išraiškingo Rūpintojėlio niekur kitur nemačiau… – svarsto Raisa. Pernai ji medžio drožėjo prieniškio Algimanto Sakalausko paprašė, kad jis skulptūrai padarytų apsauginį stogelį ir atnaujintų „Kodėlčiaus dvaro“ iškabą.

Nemunas ir miško prieglobstis teikė ramybę
Žmona patvirtina, kad V.Petkevičius buvo linkęs bendrauti, atlapaširdis ir tiesmukas, jų sodyboje nuolat lankėsi žmonės: menininkai, valstiečiai, įvairūs veikėjai. Vos pamatęs, kad kieman įsuka autobusas, rašytojas, būdavo, jau šaukia žmonai: „Motin, ruošk stalą“, o pats vedžioja atvykėlius po kiemą, kalbasi, rodo, aiškina.
Ištikimai Vytauto Petkevičiaus bendražygei vasaros, praleistos kartu su šeima šiame tykiame gamtos prieglobstyje, prabėgo vienu įkvėpimu.
– Kai įsigijome šią sodybą, mums buvo po 46-erius. Vytautas gimė Kaune, augo prie Nemuno, todėl ir sodybos ieškojo prie šios upės. Ši vieta jam tiko, vis sakydavo: „Einam senyn, o Birštone apstu puikių gydytojų, jei ką – padės, pagelbės…“ Pušys tuomet buvo tik pušelės sulig mūsų ūgiu… O štai dabar užgožia saulę, reikėtų iškirsti… – tęsia ekskursiją po sodybą šeimininkė. Kieme dar žydi paskutinės rašytojo sodintos obelaitės. Jaučiuosi būdama muziejuje po atviru dangumi…
Tiesa, išstybo, sutvirtėjo ir Petkevičiaus sodinti maumedžiai, eglės… Ankstyvosios vyšnios šakos taip aukštai, kad prisirpusios jų uogos privilioja nebent kėkštus, strazdus, kuriuos savo balsu gąsdina, bando atbaidyti voveraitė… Juokais galima plyšt bežiūrint.
Antai – ir rašytojo rankomis iškeltas gandralizdis, stulpą jam pastatė, kai vieną pavasarį, išėjęs į kaimą pieno, pusnyje surado ir parsinešė sušalusį gandrą. Sušildė, iš Prienų specialiai parvežta mėsa pašėrė, o kitą rytą šalia nelaimėlio pamatė ir antrą gandrą. Apsidžiaugė, gal pora panorės susisukti čia lizdą…Bet gandrai nesugrįžo. Raisa tvirtina, kad tą ir kitus rudenis virš savo sodybos jiedu dar matydavo ratus sukančius gandrus su užaugintais jaunikliais. O lizdas taip ir liko tuščias. Kaip vienas gamtininkas susisielojusiam V.Petkevičiui aiškino, gandrams nutūpti viduryje miško paprasčiausiai trūksta erdvės.

Atsiminimus apie vyrą sudėjo į būsimą knygą
Savo atsiminimus apie Vytautą Petkevičių, rašytojo nueitą kelią jo bendražygė ir žmona R.Petkevičienė, beje, puiki literatė, vertėja, rusų literatūros mokytoja, sudėjo į knygą, kurią pradėjo rašyti iškart po vyro mirties. Atsiminimų knygos „Atminties takas“ pirmieji keli skyriai buvo išspausdinti „Laisvame laikraštyje“. Tačiau kada pasiseks knygą išleisti, jos autorė nežino, nes leidybai reikia lėšų. O ir Petkevičius dabartinėje politinėje ir visuomeninėje „abrakadabroje“ – kai nesuprasi, kas yra kas ir už ką – nėra nei parankus, nei „viršūnėlių“ laiminamas…Ypač po jo aštrių politinių pasisakymų ir garsiosios trilogijos – „Durnių laivas“ (2003), „Durniškės“ (2006), „Prakeiktieji ir pateptieji“ (2008)… Visgi jai labai norėtųsi spėti išvysti knygą – Vytauto Petkevičiaus gyvenimo istoriją, kurios dalimi buvo ir pati. Dvyliktus metus ją rašo, taisinėja, papildo, atrinko šūsnį nuotraukų. Belikęs redaktoriaus darbas. Be to, Raisa į ukrainiečių kalbą išvertė šešias vyro knygas.
R.Petkevičienė svarsto: gal ir gerai, kad Vytautas Petkevičius bent po mirties, 2010 metais, buvo apdovanotas Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės atminimo medaliu Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio proga. Tai – lyg mažas žingsnelis į jo reabilitaciją…

Vietoj ežerų pasirinko gyvenimą prie Nemuno
Ypatingi ryšiai V.Petkevičių siejo su Prienų ir Birštono kraštu bei jo žmonėmis. 2003 metais Birštono savivaldybė rašytoją apdovanojo medaliu „Už nuopelnus Birštonui“. Anot Raisos, V.Petkevičius kartu su tuometiniu kurorto vadovu A.S.Zenkevičiumi iškovojo, kad regioniniam parkui būtų suteiktas Nemuno kilpų pavadinimas.
Jai džiugu dėl to, kaip sumaniai ir gražiai Birštonas tvarkosi, kad dabartinė valdžia saugo atmintį apie A.S.Zenkevičių – jo vardu pavadintas pylimas, saugantis miestą nuo potvynių. Atvykusi į sodybą, ji pasidomi ir Prienų kultūriniu gyvenimu, džiaugiasi, kad prieniečiai ketina įamžinti savo kraštiečio, poeto Justino Marcinkevičiaus atminimą, kurio suterštą gerą vardą viešai teko ginti ir Vytautui Petkevičiui.
– Čia, šioje vietoje, kuri buvo tokia brangi rašytojui, aš ir pati atjaunėju, kone atgimstu, – teigia Kodėlčiaus dvare aplankyta Raisa Petkevičienė.
O kaip kitaip, juk tai – vieta, kur „plaka Lietuvos širdis“, taip ne kartą yra sakęs rašytojas, klausiamas, kodėl jis gyvenimui nusižiūrėjo būtent šį plotelį tarp miškų, o ne pasirinko sodybą kur nors prie ežerų.
Jo dukra Liudmila Petkevičiūtė pamena, kaip jos tėvelis kone su ašaromis akyse keikė valdžios „durnumą“ prie tokio švaraus Nemuno, kuriame jis vaikystėje gaudė lašišas, statyti hidroelektrinę… Jis labai apgailestavo dėl to, kad Nemunas virto pradvisusia upe…
Taigi Vytautas Petkevičius, pasak jo šeimynykščių, nors dėl savo ugningo būdo buvo pramintas „taranu“, galbūt tik šiame prieglobstyje galėjo atverti kieto ir karingo savo būdo jautriąją, švelniąją pusę – būti tiesiog šeimos žmogumi, nagingu meistru, svetingu šeimininku, aistringu gamtos mylėtoju…
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *