Antrojo Pasaulinio karo aidai…

Dar prieš 1991-uosius buvo kalbama, kad karinė pramonė, apsiginklavimas ir technologijos pasiekė tokį lygį, jog žmoniją būtų galima sunaikinti MAŽIAUSIAI kelis kartus. Todėl peršasi mintis, kodėl mes ir toliau ginkluojamės – švaistome lėšas, o ne bandome įvertinti II Pasaulinio karo pamokas bei 75-erius metus trunkantį taikos laikotarpį. Blaiviai mąstant, kodėl reikėtų save naikinti, jeigu ir taip trumpai gyvename…
Istoriniai šaltiniai bei archeologų radiniai patvirtina, kad nuo pirmykštės bendruomeninės santvarkos pradžios ir iki šiol vyksta nuolatinė įvairių formų karinė, politinė-ideologinė, ekonominė kova dėl „vietos po saule“, tai – valdžia ir disponavimas kitais, taip primetant savo valią. Per tūkstantmetį ir dabartinėje Lietuvos teritorijoje gyvenę žmonės patyrė daug praradimų, skausmo ir ašarų, taip pat vergovės dalią. LDK Gediminas apie kryžiuočių norą lietuvius pakrikštyti išsireiškė labai taikliai – jiems nereikia mūsų krikšto, o tik mūsų turtų.

Birštone
Mūsų kraštas okupacijų metu taip pat nukentėjo. Apie tai pasakoja seni gyventojai, rašytiniai ir kiti liudijimai. Leonido Žilevičiaus parašytoje ir 1958 metais išleistoje knygoje „Birštonas“ užfiksuota, kad „fašistinės okupacijos metu Birštonas buvo smarkiai nuniokotas. Traukdamiesi fašistai išvogė iš sanatorijos „Tulpė“ korpuso visą inventorių, sudegino didelį klubą – valgyklą, kurio liepsnose žuvo talentingo lietuvių dailininko A.Žmuidzinavičiaus Birštono apylinkių peizažai. Fašistai ketino sudeginti ir kitas vilas, jau buvo apipylę benzinu stogus. Tik Tarybinė Armija išgelbėjo kurortą nuo pražūties“. Deja, knygos autoriui reiškiant nostalgiją „išvaduotojams“, tenka patvirtinti, kad jie buvo ne ką geresni už fašistinius okupantus.
Išvijus iš Birštono vokiečius, rusų kareiviai ties Birštonu per Nemuną surentė tiltą, kad galėtų pėsčiomis pasiekti Alksniakiemio mišką. Apie šį istorinį faktą byloja vienas Birštono muziejaus ekspozicijos paveikslas, kuriame pavaizduota tuometinio tilto statyba per Nemuną.
Šviesios atminties birštonietė gerb. Ona Škėmaitė-Miniauskienė, man teiraujantis, kur dingo aplink „Birutės“ šaltinį buvusi kalvio rankų darbo metalinė dekoratyvinė tvorelė, papasakojo, kad rusai, statydami per Nemuną tiltą, panaudojo ją, kaip statybinę medžiagą tiltui sutvirtinti, ir ji pradingusi upėje…

Paverkniuose
Šviesios atminties birštonietė Marija Valatkaitė-Kubilienė-Ulčickienė, gimusi šalia Verknės upės esančiame Medeikonių kaime, yra man pasakojusi, kad nuo rusų atsitraukiantys vokiečiai buvo laikinai apsistoję Valatkų ūkyje – čia jie padėjo šeimininkams grėbti ir vežti šiaudus. Bedirbant nejučia vokiečių kareiviui nuo piršto nukrito auksinis vestuvinis žiedas. Susijaudinęs vyras žiedo labai ieškojo ir išgyveno, kad jį pametė. Ieškojo visi kartu, bet veltui… Tik praėjus kuriam laikui, kai vokietis paliko Valatkų namus ir pasitraukė, bei baigus naudoti į kupetą sudėtus šiaudus, buvo rastas kareivio pamestas žiedas. Dar ilgai Valatkų šeima prisimindavo susikrimtusį vokiečių kareivį…
Atsitraukiantiems vokiečių kareiviams daug padėjo Lietuvos kariuomenės buvęs karininkas Aleksas Žiūkas. Jis gerai mokėjo kalbėti vokiškai ir jiems paaiškindavo, kokiu būdu galima greičiau ir be praradimų pasiekti Baltijos jūrą. Prie Verknės žiočių gyvenę ūkininkai palankiai žiūrėjo į vokiečius, mat jau buvo ragavę rusiškos laisvės ir taikos. Atsitraukdami vokiečių kareiviai ūkininkams paliko surašytus raštelius (savotiškus garantus), kuriuose buvo padėka už pagalbą, tuo atveju, jeigu vokiečiai laimėtų ir sugrįžtų atgal…

Prienų apylinkėse
Mūsų krašto šviesuolės a.a. Antaninos Aleknavičienės surinktoje  istorinėje medžiagoje apie Lietuvos laisvės kovotojus, kuri sudėta į 2013 metais išleistą knygą „ŽMONĖS ir DARBAI – Prienų ir Birštono krašto šviesuoliai II“, pateikiami prieniškio Albino Mitrausko (partizanas, slapyvardžiu „Gaspadorius“) prisiminimai. Jis gyvenęs ūkininkų Ruseckų sodyboje Pagraižio kaime, netoli Šilavoto. Prisimindamas II Pasaulinį karą, jis pasakojo, kaip, traukiantis frontui, su vokiečių kareiviu už pusę palties lašinių išmainė naują siųstuvą-imtuvą, kurį perdavė partizanui Antanui Jundilai-Narui.
Šioje knygoje, prisimindami pokarį, partizanų ryšininkai Laukaičiai – Ona Jančoraitė („Bitė“) ir Motiejus („Vaikas“) – kilę nuo Pagraižio kaimo, patvirtino, kad jų tėvų sodybose po naktinių žygių ilsėdavosi pavargę partizanai, o kartu su jais – prieš sovietinę okupaciją kovojęs, nuo fronto užsilikęs vokietis, kurį partizanai  vadino Vilimu. 
Atmintis žuvusiesiems, pamoka gyviesiems
Vejant vokiečių okupantus iš Lietuvos, nemaža dalis lietuvių, tarp jų ir birštoniečių, kovojo prieš juos sovietinės armijos gretose. Žuvę kautynėse rusų armijos kariai pradžioje buvo palaidoti maždaug per 50–60 metrų nuo Birštono senųjų kapinių – į autobusų stoties pusę, po to – perlaidoti. Iki šiol jų kapinės išlikusios Jiezne ir Prienuose. Kiek jose palaidota karių ir kokios tautybės – neįmanoma nustatyti, galima traktuoti, kad tai – broliškos kapinės, skirtos žuvusiesiems, kurie kovojo prieš blogį. Pasakojama, kad po kautynių žuvusiųjų kūnai plaukė Nemunu – nuo kraujo buvo raudonas vanduo, o netoli nuo susprogdinto Prienų tilto prie Nuotakų kalno žmonės rinko ir pylė į dėžes žuvusiųjų kūnų likučius…
Kovojusieji ėjo su tikslu naikinti blogį, tačiau iš humaniškos pusės – jie žudė tokius pat, kaip ir jie patys, vykdydami kitų primestą įsakymą žudyti. Mes, pokario kartos žmonės, nematę karo baisumų, skausmo, netekčių, sielvarto ir alkio, dabar visai kitomis akimis žiūrime į tų dienų įvykius, pastatytus paminklus, kapus ir galbūt nesusimąstome apie tai, kas būtų įvykę, jeigu pasaulyje būtų įsiviešpatavę naciai. Ar būtume iki šiol išsaugoję mūsų kalbą, papročius bei kultūrą? Kas visų laukė, galima pasvarstyti, žvelgiant į fašistų projektuotas skraidomas žudymo mašinas. Mūsų laimė, kad jų nesuspėta pilnai panaudoti.
Gimstame ne tam, kad atimtume gyvybes kitiems. Prie taikos išsaugojimo turime prisidėti visi, o 75-eri metai taikos – tai tik atskaitos taškas ir patvirtinimas, kad mes tapome humaniškesni.
Oficialiai II Pasaulinis karas baigėsi 1945 metų rugpjūčio 15 d. sutriuškinus Japoniją, Europoje – po Vokietijos Kapituliacijos akto pasirašymo – 1945 metų gegužės 8 d., o rusai pergalės dieną švenčia gegužės 9 d. Už šių datų – žmonių žūtys, todėl skaudi praeitis neturi pasikartoti.

Jonas Raiskas

Rubrikoje Nuomonė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *