Jos didenybė „Puikybė“

Psichologė Brigita Gelumbauskienė

Kalbėti šia tema savotiškai ir vengiau, ir norėjau, kadangi jau pats žodis „puikybė“ yra sukėlęs įvairiausių emocijų mano pacientams ar klientams: „tai jau tikrai ne apie mane“, „pažįstu keletą tokių pasipūtusių žmonių“ arba „kuo biednesnis žmogus, tuo jame mažiau puikybės“. Bet ar tai tiesa? Puikybės tema teko ne kartą kalbėtis per individualias konsultacijas, seminarus bei asmeniškai prisiliesti prie jos, pažinti ją ir bandyti kažką daryti su ja. Pirmiausia esu dėkinga vienam garsiausių psichoterapeutų Lietuvoje A.Alekseičikui už susidūrimą su savo puikybe seminarų apie biblioterapiją metu. Intensyvus terapinis gyvenimas psichoterapinėje grupėje padėjo pamatyti ne tik savo, bet ir kitų dalyvių puikybės veidus, suteikė galimybę išsilaisvinti iš šios pavojingos sielos ligos. L.Vėželienės knyga „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“, kuri, mano nuomone, labai išsamiai aprašo šią ydą arba nuodėmę (kaip bepavadintume), taip pat turėjo didelės įtakos dirbant su pacientais, klientais bei paskatino parašyti straipsnį, kuriame pabandysiu apžvelgti, kas tai yra, kokie puikybės veidai ir jos gydymas.

Puikybė – tai žmogaus poreikis iškelti save aukščiau kitų, aukščiau Dievo, visatos, gamtos dėsnių. Ji reikalauja paklusti, kuria lūkesčius, neatitinkančius žmogaus galimybių, kaupia nuoskaudas, iškreipia žmogaus suvokimą apie jo vietą pasaulyje, sunaikina vidinę ramybę. Puikybę galima atpažinti ne tik iš akivaizdžių veiksmų ar žodžių, kuriuos žmogus sako, bet ji prasideda ir mintyse, kuomet svarstoma apie kito žmogaus trūkumus, piktinamasi ar skaudinama. Kaip pavyzdys galėtų būti tai, kai įsiskaudinęs brolis negali atleisti kitam broliui už pasakytus žodžius, negrąžintus pinigus ar neteisingai padalintą žemę, ir atsisako bendrauti ne tik su juo, bet ir su jo vaikais, žmona net ištisus dešimtmečius. Kuo puikybė didesnė, tuo žmogus yra įžeidesnis, jautriau reaguoja į žmones, skirstydamas juos į gerus ir blogus. Tokiam įsižeidusiam, puikybe alsuojančiam žmogui sudėtinga atleisti net tam, kuris prašo dovanoti už padarytą skriaudą. Išpuikėlis, jausdamasis menkesnis už kitus, jų vengia, o jausdamas savo pranašumą – juos niekina. Ir tai, pasak L.Vėželienės, yra tiesiausias kelias į vienišumą. Kalbant apie puikybę, kaip apie asmenybės bruožą, svarbu žinoti, jog egzistuoja neįžvelgiama riba, kuri skiria gyvenimo būdą ir asmenybės sutrikimo atsiradimą. Galima išskirti keletą asmenybės sutrikimų, kurie glaudžiai susiję su puikybe. Tai – depresinė puikybė („aš niekam tikęs“), šizoidinė puikybė („aš kitoks nei visi, manęs niekas nesupranta“), paranojinė puikybė („visi susimokę prieš mane, visi nori man pakenkti“), kompulsinė puikybė („aš žinau geriausiai“), pedantiškumo, darboholizmo puikybė („aš esu nepakeičiamas“) ir narcistinė puikybė, kuri ryškiausiai atskleidžia šią ydą. Visiems sutrikimams būdingas patologinis susireikšminimas (nuo „aš pats niekingiausias“ iki „aš pats savičiausias“).
Narcistinio charakterio žmogus nuolat susirūpinęs, kaip jis atrodo kitų akyse, ką apie jį pamanys kiti („ką žmonės pasakys?“). Dažniausios būdingos emocijos yra gėda ir pavydas, baimė, jog nuvertins, kritikuos, demaskuos, nerimas ir nuobodulys. Panieka kitiems ir pranašumo rodymas, savo silpnybių nepripažinimas – tai pagrindinės bėgimo nuo baimių strategijos, kurios būdingos narcistinei asmenybei. Savo ribotumo suvokimas, palyginus su kitų žmonių gebėjimais ar dorybėmis, gali būti kaip puikybės gydymo programa.
Šizoidinė puikybė arba demonstratyvus atsiskyrėliškas pranašumas gali būti atpažintas per neslepiamą panieką „vidutinybėms“ ir arogantišką savo kitoniškumo pabrėžimą. Svarbu žinoti tai, jog tokie žmonės labai saugo asmeninę erdvę, kad neužsikrėstų banalumu, priešinasi normoms. Pagal N.Mc.Williams: „Šizoidinis žmogus trokšta, kad būtų patvirtintas jo autentiškas originalumas, jautrumas ir unikalumas“. Šiems žmonėms sudėtinga palaikyti artimus santykius, kadangi puikybė paverčia juos vartotojiškais (pvz.: kitas asmuo reikalingas tam tikrai funkcijai atlikti). Dažniausiai tokie vartotojai linkę manipuliuoti ar kontroliuoti artimus žmones. Jiems nesvarbu, kad kitas žmogus šalia jo jaučiasi nelaimingas. Todėl šiuo atveju gydymo programa galėtų prasidėti klausimu, kaip jaučiasi tas kitas žmogus, kuris yra šalia? Ką jam reiškia meilė?
Depresinė puikybė persmelkta nepasitikėjimo, prasmės nematymo, apatiškumo, liūdesio, nusivylimo jausmais, kurie būdingi sergant depresija. „Nesu vertas, kad mane gydytų“, „Esu pats kvailiausias, nelaimingiausias, apleisčiausias“ ir taip būtų galima tęsti šį sąrašą minčių, kurių esmę sudaro menkavertiškumas, savęs išskyrimas negatyviąja prasme. Ir tai vadinama išvirkštinė puikybės veido pusė. Kadangi depresija, kaip liga, savyje slepia pyktį, pirmiausia nukreiptą į save, todėl svarbu klausti žmogaus, dėl ko jis pyksta, kas vyksta jo gyvenime?
Galima kalbėti ir apie kitus sutrikimus, tačiau jei skaitytojas norės, galės išsamiau susipažinti L.Vėželienės knygoje. Esminis klausimas yra „ką su tuo daryti?“ arba „kaip gydyti puikybę?“. Pasak amerikiečių psichoterapeuto J.Latnerio (1940–2016), „Svarbu, kad žmogus aiškiai jaustų savo ribas…“. Aiškus savo ribų suvokimas gali išgelbėti nuo daugelio problemų, sunkumų. Kelti klausimus sau: „už ką aš esu atsakingas?“, „ką aš galiu pakeisti?“, „ko aš negaliu pakeisti?“. Svarbu suprasti, kad egzistuoja kitų žmonių gyvenimai, kuriems būdingas savas ritmas, vertybės, siekiai, svajonės, kur mano dalyvavimas visame tame gali būti nepageidaujamas. Gebėjimas pagarbiai elgtis su kito žmogaus asmeninėmis ribomis yra kaip dorybė arba vaistas, kuris galėtų gydyti puikybę. Tačiau vaistas Nr.1, pasak L.Vėželienės, yra nuolankumas, kuris sugrąžina meilę į žmogaus gyvenimą (apie nuolankumą kalbėjau praeitame šeštadienio straipsnyje).
Kitas vaistas, kuris turi galios gydyti puikybę, tai – paprastumas. Prisimenu tokius posakius „menas yra apie sudėtingus dalykus kalbėti paprastai“ arba „paprastume slypi grožis“. Įvairūs išminčiai, kurie kalbėjo apie įvairias gyvenimo tiesas, stengėsi perteikti mintis paprastu tekstu, kad būtų aišku ir suprantama žmogui. Bendraudama su pacientais ar klientais, stengiuosi kalbėti jų kalba, t.y. vengti sudėtingų terminų ar frazių, kad mane suprastų. Be to, laikausi tokios pozicijos, jog aš nesu „ekspertė“, kuri viską žino, bet kaip tik pabrėžiu, jog pats žmogus geriausiai pažįsta save, žino savo gyvenimo istoriją, siekius, kurie yra užslėpti, tik reikia jų paieškoti. Galima prikalbėti daugybę žodžių ir nieko nepasakyti. Kaip A.Alekseičikas yra pasakęs: „Yra žodeliai, žodelyčiai, žodeliūkščiai. Ir yra žodžiai“. Kiek žodžių aš pasakau per dieną?
Kadangi puikybė linkusi kaupti nuoskaudas, todėl atleidimas už jas yra dar vienas raktas į išgijimą. Norint atleisti pirmiausia reikia žinoti už ką, t.y. pripažinti skaudulius ir priežastis, tada pasiryžti paleisti. Tai nėra lengva, kadangi atleidimas dažnai painiojamas su nusižeminimu, neteisingo elgesio pateisinimu. Tačiau tai nėra tas pats. Atleidimas nėra smurtautojo ar nusikaltėlio išteisinimas. Tai – skausmo ar nuoskaudos paleidimas, kuris buvo sukeltas nederamo elgesio. Pvz.: vaikystėje išgyventas fizinis, psichologinis ar seksualinis smurtas nėra pateisinamas, tačiau galima siekti išsivaduoti iš šio skausmo, paleisti nuoskaudas, kad jos netrukdytų gyventi.
Ir paskutinis vaistas, kuriuo galima gelbėtis nuo puikybės, tai tikėjimas savo paties gerumu, kuris yra susijęs su gera saviverte, pasitikėjimu, atleidimu, nuolankumu ir meile sau. Bet tai nemenkas darbas su savimi. Jeigu žmogus turi asmenybės sutrikimą, tai savigyda vargu ar padės, gali prireikti specialisto pagalbos. Tačiau visuomet galima pabandyti padėti sau pačiam.
Pabaigai. Puikybė turi daug veidų ir kartais labai sunkiai atpažįstama, kaip ir jos pasekmės. Galbūt ir nepavyks visiškai panaikinti šią ydą, tačiau galima pasistengti bent šiek tiek ją sumažinti, kad atsirastų daugiau meilės pilnavertiškame gyvenime.
Literatūra: L.Vėželienė. Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete. V., 2018.