„Į mišką eikim tik su taika, be kirvio“…

Kartais vaikščiodama Alksniakiemio miško keliukais, išskyrus gamtos gyventojus, nesutinki nieko, ypač, kai pučia šiaurės vėjas ir lynoja. O šeštadienį, aikštelėje po klevu, buvo ir ant medinių stalų tiesiančių staltieses, kuriančių šašlykinę. Krykštavo ir vaikai. Niekas nekreipė dėmesio į debesis ir vėją. Rodės, kad Teresės, kaip kartais pavadinu, koplytstulpiai spinduliavo tvirta energija, lyg saugodami praeivius.
Šioje aišktelėje kiek atokiau pasistatė mašiną ir Lina. Išlipusi ji iškart nužvelgė didžiulį klevą: „Klevo šakos kaip elnio ragai susipynę“. „O, žiūrėk, kiek raktažolių, tik neskink, jos įrašytos į Raudonąją knygą, juk Šv. Petro rakteliai“, – šyptelėjo Lina Šerpenskaitė, sutikusi pasivaikščioti miško keliais Birštono turistinėje bazėje. – Čia atvažiuodavau labai seniai, dar vaikas būdama, kai dar voverių daug gyveno. Ar matei dabar nors vieną? Čia labai gera aura, todėl traukia. Ir nebūtinai eiti asfaltu, geriau miško keliais, ir svarbiausia, kad niekur nepasiklysi Nemuno kilpoje. Saugu“. Prisipažinusi, kad nesutikau nė vienos voverės, pasuku su Lina mišku ieškoti gražių dilgėlių, bus jos sugalvotam naujam pyragui. Tik man jos dilgina labai. Lina rodo, kad reikia braukti lapukus į viršų – mokėti su dilgėle „susitarti“. Iškart nesigauna. Ji skina be pirštinių, tikindama, kad nedilgina. Nors ieško labiau tų, kur dilgina ir vadina „gailiomis“, mat ir dilgėlių yra ne viena rūšis. O šios, kurias ji renka, keistai vadinamos „gailiomis“, nors nesigaili manęs – „skaudžiai kanda“, neva yra vitaminingesnės, geriau tinka ir sriubai, ir pyragui ar kiaušinienei. „Jauti, kaip kvepia sakais, tuoj žydės pakalnutės“, – neišduodu, kad tai mano mylimiausios, kurių niekad neskinu, nes pati nežinau, kodėl būtent jas išsirinkau iš pavasario gėlių… „Žiūrėk, jonpapartis, gal čia galima surasti ir žydintį papartį“, – suabejojusi, nors viltingai, Lina dar primena, kad dilgėlės tirština kraują, todėl jos – tik sezoninis reikalas. Ir paima kažką nuo tako, kad aš neužminčiau. „Tai vynuoginė sraigė, naują kiautą parodys, kai bus šilčiau. Oi, kiek čia jų daug. Po savaitės būtų skanus guliašas“, – šypteli ir nutyla, nes rinkti negalima. Ji kviečia pasukti miško keliuku, kur auga sėklinės pušys, užaugusios nepriklausomai nuo mūsų, Lina dar paaiškina, kad, pavyzdžiui, sėkliniam ąžuolyne svarbu, kas pirmas giliuką paims – miškininkas ar šernas. „Į mišką svarbu eiti tik su taika, be kirvio, draugiškai. Tik tuomet bevaikštant gali nurimti siela. O, jai nurimus, net neišsprendžiama problema netikėtai suranda sprendimą“, – įsitikinusi pašnekovė. „Įėjom į genio teritoriją“, – sako ji. Užklausta, iš kur žino, ką tik genys perspėjo aplinkinius, girdi, kaip aptilo ir kiti paukščiai“. Lina kvietė pasiklausyti genienės, kuri atliepė į genio šaukimą „atvykti“ į lizdą. Na, dar, norint žinoti, jog tai genienė, reikia kažkaip tuos miško garsus atskirti. O kartais eini, juos girdi, ir kvėpuoji visa visuma, išjauti ją. Lina taip pat pritaria, kad ir paukščių bei miško gyventojų gyvenime nėra geros taikos. Jie, kaip ir žmonės, rungtyniauja, kuris garsiau išrėks, kurio plunksna ilgesnė, kuri patelė ar patinas gražesnis. „Kartais juk ir įkerta vienas kitam – kaip žmonės“, – šypteli Lina, nieko neišduodama apie asmeninį gyvenimą, kuris, jos manymu, kiekvieno žmogaus yra „privati valda“, ir tiek. „Tas karantinas davė ir ramybės. Tyla ir ramybė, ypač miške, padeda susidėlioti prioritetus ir kitaip, naujai pažiūrėti į priekį, – kviesdama pasiklausyti kikiliukų, prataria ji ir parodo meletą. – Tai genio „pusbrolis“ su raudona kepure“, – keista, kad aš nepažįstu. „Vaikystėje nebuvo mobilių telefonų, kompiuterių, todėl mes matėm daugiau gamtos, išmokom pažinti garsus, paukščius, – pasakoja Lina ir prisimena kiekvieno ryto laidą per LRT radiją „Gamta visų namai“ ir laidą „Labanakt, vaikučiai“. – Su teta Beta juk kelios kartos užaugo. Mes iš to ir mokėmės. Dažnai ir į mišką eidavom su tėvais uogauti, grybauti. Buvo smalsu sužinoti apie miško augalus bei gyventojus“. „Va, girdi, kikiliukas vėl“…, – sugrąžina pasakojimu į dabartį, kai pasukam į kitą keliuką, mašinos link. „Žvelk, kaip ant kreigo plyšauja juodasis strazdas, – rodo į Kampiškių gatvės namo kreigą. – Tai labai socialūs paukščiai, ir žmogų prisileidžia sodybose, ir nelabai lizdus slepia“.
Pirmoji mano pašnekovė miško keliais Lina įsitikinusi, kad miške labai gerai vaikščioti būtent po vieną. „Taip ir savo medį kiekvienas suranda. Ir medis vienas ima, kitas duoda. Vieni naktį, kiti – dieną, – kalba apie medžių skleidžiamą energiją. – O nuo blogos akies ar piktų dvasių, tai geriausiai tinka šermukšnis, – pataria Lina. – Šermukšnių uogienė labai tiks prie mėsytės, kad ir prie žvėrienos“. Taip pamažu vėl sugrįžtame prie seno išsišakojusio klevo… Beje, tai puiki vieta pradėti kelionę pasišnekučiuojant su savimi arba su pakeleiviu…

Grįžusi namo, Lina sako, jog „karantino pralaužimo proga“ keps pyragą, kurio receptu mielai pasidalijo. „Linutės pyragas“ – nesaldus varškės pyragas su špinatais ir dilgėlėmis. Labai tinka ir į gamtą pasiimti, jeigu nevalgai mėsos ar neturi laiko kepti šašlykų. Tešlai reikės: 2 kiaušinių, 100 g raugintos grietinės sviesto (ištirpinto), 100 g grietinės, 0,5 šaukštelio kepimo miltelių (be glitimo), žiupsnelio druskos), 4 šaukštų beglitimio mišinio pyragams su akacijų derva Schar.
Įdarui: po saują špinatų ir dilgėlių nuplautų, nusausintų, susmulkintų. 350–400 g varškės, 1 kiaušinio, žiupsnelio druskos. Ruošiant tešlą reikia išplakti kiaušinius su druska, sudėti lydytą sviestą ir grietinę. Gerai išmaišyti. Sudėti miltų mišinį. Tešla neturi būti kieta. Kepimo indą ištepti sviestu. Tešla padengiant indo kraštus, kad gautųsi „dubenėlis“, tada dedame varškę, sumaišytą su kiaušiniu, špinatais, dilgėlėmis. Kepti 160–170 laipsnių orkaitėje, funkcija – apačia – viršus. Jeigu kepam įjungę ventiliatorių, temperatūrą mažinti iki 140–160 laipsnių, nes miltai be glitimo yra jautrūs karščiui. Kepti 30–40 minučių, kol gražiai pagelsta. Skanaus!“
Palma Pugačiauskaitė