Žodžio keliu: Lietuvos jaunųjų kalbininkų konkursas, skirtas kalbininkams Jonui Kazlauskui ir Antanui Lyberiui atminti

Gabija Kuzmickaitė, I d kl.

Kalba – motinos ir laisvės rankos

Kalba lydi mus kiekviename žingsnyje. Tik mes žodžius gimtoji kalba visi suprantame skirtingai. Vieniems tai asocijuojasi su istorija, kitiems tapatinasi su begaline galia, kuri gali tiek nušviesti, tiek apniaukti mūsų gyvenimą. O kas gi man yra gimtoji kalba?
Gimtoji kalba man yra visa ko pradžia, kalba, kuri man paruošė pamatus, leido sužydėti mano mintims, jausmams. Gimtosios kalbos mes negalime pasirinkti, mes ją gauname kartu su pirmuoju oro įkvėpimu ir su pirma begaline tėvų meile. Pritariu XX a. vidurio ir XXI a. pradžios žymaus Lietuvos poeto, dramaturgo Justino Marcinkevičiaus žodžiams „Kalba turi daug rankų – priglausti, atleisti, paguosti, apglėbti, sutaikinti, sujungti…“ J.Marcinkevičius puikiai išreiškia kalbos galią. Sutaikinimo ir sujungimo rankos 1991 m. Sausio 13-ąją dieną. Kai už slenksčio stovėjo priešai, norintys atimti mūsų laisvę, kai mums pavojus kvėpavo į kaklą, mes traukėm savo gimtąja kalba giesmes, dainas. Kalba tiesiog tapo mus suvienijančiu, uždegančiu ginklu, kuriam ne vienas pabijojo pasipriešinti. Žmonės be jokios apsaugos, beginkliai stojo prieš tankus, bet tuo metu iš jų Širdžių sklido žodis – Laisvė. Justinas Marcinkevičius savo dainoje „Laisvė“ išreiškia laisvės troškimą, sąsajas su kalba:
Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje,
Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro,
Taip kaip uždaro vakarą naktis,
O tu man atsakai: „Aš tavo laisvė“.
Dainos tapo mūsų gelbėjimosi rankomis, jėga, nešančia neįveikiamą ginklą – gimtąją kalbą. Taigi, gimtoji kalba man reiškia kur kas daugiau negu tik kalbą, tai Tėvynės rankos, kurios sutaiko, sujungia, kurios yra mano Laisvė.
Kalbos rankos – tai mamos rankos. Jos mane supo lopšinės žodžiais. Kėlė, kai kritau. Guodė, kai verkiau. Mane drąsino, kai žengiau pirmuosius žingsnius. Ak, tos mamos rankos ir žodžiai… Mane užaugino. Meilę, kaip medį, širdyje pasodino. Ir žodį lietuvišką į lūpas įdėjo. Kaip sakė mūsų poetas Justinas Marcinkevičius:
Koks džiaugsmas pašaukti medį,
kalną, ežerą, upę!
Ačiū, kartoju, ačiū
už žodžio skonį burnoj.
Motina švelniomis rankomis glaudžia mane, tardama lietuviškus žodžius, augina mane.
Gimtoji kalba man yra motinos rankos ir laisvės rankos. Laisvės rankos, nes galiu kalbėti lietuviškai. Motinos rankos, nes brangi savo išgyvenimais, istorija, teikiama šiluma ir meile, mus ji sups ir išties ranką, kai gyvenimas blaškys po pasaulį.
Konsultavo mokytoja Snieguolė Vanžodienė


Neringa Žolynaitė, I c kl.

„Kalbėkime tik dideliais ir labai švariais žodžiais“ (Just. Marcinkevičius)

Dažnai prisimenu citatą iš Biblijos: „Juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis.“ Nors šie žodžiai užrašyti seniai, bet tinka ir mūsų laikų situacijai. Kartais kai kurie žmonės jaučiasi vieniši, liūdni ar pikti. Jie, nevaldydami savo emocijų, ima nemandagiai kalbėti ir keiktis (dažnai svetima kalba), išsakydami nepasitenkinimą, siekdami kažkuo užpildyti tuštumą širdyje. Ar čia išeitis? Lietuvių kalboje yra daug gražių, mielų žodžių, kuriais galima išsakyti savo jausmus. Be to, lietuviški keiksmažodžiai šmaikštūs, netgi juokingi. Ir jais nieko neįžeisi, tik išreikši emocijas, jeigu to būtinai reikia. Tai kodėl norisi tarti žodžius, kurie skaudina ir žeidžia?
Aš nesikeikiu ir galiu pasakyti, kad visai malonu kalbėti ir reikšti emocijas gražia ir miela lietuvių kalba. Man labiausiai patinka šie žodžiai: meilė, šeima, apkabinimas, tikėjimas, draugystė, atsiprašau, myliu, atleisk, dėkoju… Nuoširdžiai tariami jie įgyja neįkainojamą vertę. Jie tirpdo ledus širdyje, vienija žmones. Tokia kalba guodžia, ramina, pralinksmina, padrąsina. Kai žmogus mandagiai kalba, jis man atrodo netgi gražesnis, mandagus, kultūringas, išsilavinęs. Jei tik išsprūsta iš jo burnos koks negražus, neetiškas žodis, žmogaus reputacija mano akyse iš karto suprastėja.
Išmintingas žmogus nepravers lūpų net tada, kai kas nors jį mėgins išvesti iš pusiausvyros. Taip elgtis moko ir lietuvių liaudies išmintis: „Žodis – ne žvirblis. Išskrido – nesugausi.“ Netyčia ištartas žodis gali įžeisti ir pažeminti. Aš nenoriu kalbėdama skaudinti žmones. Aš noriu pakviesti visą tautą kalbėti lietuviškais, „labai švariais žodžiais“ (Just. Marcinkevičius). Tik tada lietuvių kalbai skleistis nebus kliūčių – aukštų slenksčių ir aklinų sienų.
Konsultavo mokytoja Živilė Jurkšienė


Ieva Stankevičiūtė, III c kl.

Kalba – tai daugiau nei penkios raidės

Dauguma XXI amžiaus žmonių yra materialistai. Dabartinis jaunimas laisvalaikio praleidimui mieliau pasirenka kompiuterinius žaidimus, o ne knygą, spoksojimą į televizoriaus ekraną, o ne bendravimą. Bet ar bent vienas jaunuolis kada susimąstė, kokias vertybes jam suteikia toks gyvenimo būdas? Ar baigęs mokyklą ir išėjęs į platųjį pasaulį jis sugebės bendrauti su žmonėmis, kurie vietoj žaidimų rinkosi bendravimą? Ar bent vienas iš mūsų kada susimąstė, kad kalba – tai kur kas daugiau nei penkios raidės?
Kiekvienas save bei savo šalį gerbiantis individas turėtų suprasti gimtosios kalbos vertę. Lietuvių kalba – viena sudėtingiausių pasaulio kalbų. Taigi, kuo kalba sudėtingesnė savo gramatika bei fonetika, tuo sunkiau kalbėti ir rašyti taisyklingai, bet manau, jog kalbos sudėtingumas neturi įtakos jos svarbai. Vartojamoje kalboje kiekvienas žodis, sakinys gali būti suprastas taip, kaip norėsi jį perteikti. Todėl kalba turi be galo stiprią įtaką žmonių bendravimui. Iš Just. Marcinkevičiaus poetinės dramos „Mažvydas“ galime suprasti, jog Mažvydui svarbiausios vertybės yra religingumas ir jo skleidimas. Jis, išmintinga asmenybė, siekusi atvesti žmones į doros kelią, norėjusi parodyti, kas yra gera, o kas bloga. Jis skleidė savo sampratą apie pasaulį ir visa tai jis darė kalbėdamas ir bendraudamas. Jis ne tik rūpinosi varguoliais, jis taip pat juos bandė išmokyti lietuviško žodžio. Šie veiksmai parodo, kiek daug jam reiškė gimtoji kalba ir kiek daug galime ja perteikti. Juk kartais užtenka nuoširdžiai pasakyti tai, ką jauti, ar tai, ką galvoji, kad priverstum žmogų susimąstyti ir galbūt pasirinkti kitokį gyvenimo kelią. Būtent tai savo griežtumu bei išmintingais žodžiais bandė padaryti Mažvydas.
Kartais įsitikinu, kad šiame pasaulyje, kur tiek daug negatyvumo, yra tokių šviesių dalykų. Vienas iš jų – atsitiktiniai pokalbiai su naujai sutiktais žmonėmis. Du tūkstančiai devynioliktų metų sausio dvidešimt šeštąją dieną (šią datą atsiminsiu visą savo likusį gyvenimą) visai netyčia susipažinau su Jonu Karanausku, buvusiu dabartinės Prienų „Žiburio“ gimnazijos įkūrėjo Felikso (Pelikso) Martišiaus mokiniu. Stotelėje aš laukiau autobuso. Pasiramstydamas lazdelėmis, garbaus amžiaus žmogus lėtai judėjo stotelės link, kai staiga tiesiog jas paleido iš rankų ir stovėjo sustingęs. Išsigandusi nubėgau prie jo, pakėliau lazdeles ir palydėjau iki suoliuko. Kai paklausiau, kas nutiko, jis sunkiai su ašaromis akyse pasakojo, kad karo metu, kai dar buvo vaikas/paauglys, nušalo rankas… Išgirdusi tai ir pati susigraudinau, įvyniojau jo rankas į savo šaliką bei padovanojau jam savo pirštines. Ašaros akyse staiga pasikeitė į šypseną veide. Senukas mėtėsi nuo temos prie temos, bet daugiausia kalbėjome apie mokyklą, jo jaunystės laikus bei skaudžias ir linksmas gyvenimo patirtis. Išgirdau ne vieną ir ne du jo deklamuojamus eilėraščius, patį pirmąjį jo išmoktą eilėraštį ir (asmeniškai man) kone gražiausią Maironio eilėraštį „Kur bėga Šešupė“. Spėjau pasigrožėti ir jo pačio eilėmis. Ši istorija – tai tik dar vienas įrodymas, kiek daug mums gali suteikti bendravimas, ir kaip bendra kalba ir iš jos „gimę“ kūriniai gali suartinti du visiškai nepažįstamus, skirtingo amžiaus žmones.
Kalba – tai kur kas daugiau nei penkios raidės. Tai vertybė, kuri mums leidžia atskleisti save bei pažinti kitus. Bendraudami ir nuoširdžiai kalbėdamiesi su kitu individu, turime galimybę paskatinti jį geresniems gyvenimo pasirinkimams. Kiekvienas iš mūsų suprantame gimtosios kalbos svarbą ir ją vertiname bei turime galimybę pažinti platesnį pasaulį… tik ją išnaudokime.
Konsultavo mokytoja Irena Mažeikienė


Esė autoriai – „Žiburio“ gimnazijos mokiniai

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *