Nepažintas nuolankumas

Psichologė Brigita Gelumbauskienė

„Nuolankumas yra daug daugiau nei palankus gerai savivertei – jis yra pati jos esmė.“ (Ch.Andre)
Gilinimasis į savivertės įtaką gyvenimui padėjo iškilti kitai temai – nuolankumui, kurie, pasirodo, yra glaudžiai tarpusavyje susiję.
Kaip tvirtina prancūzų psichiatras-psichoterapeutas Ch.Andre, nuolankumas yra gyvybiškai svarbus mūsų savivertei. Be to, jis veda į laisvę – suteikia galią nepriklausyti nuo savo įvaizdžio, leidžia gyventi atviru veidu, nesistengiant rodyti savo „gerosios pusės“, varžo polinkį vertinti, todėl lengviau atsiverti naujoms idėjoms, didina susidomėjimą viskuo, kas nėra „aš“. Tai nėra nesirūpinimas savimi ar panieka sau, priešingai, jis palaiko rūpinimąsi savimi nesididžiuojant ir tyliai, skatina veikti, neverčia bijoti nesėkmės. Bendraudama su klientais ar pacientais supratau, jog nuolankumas gali būti suvokiamas labai skirtingai – nuo savęs nusižeminimo, pataikavimo kitam iki ramaus priėmimo. Man norėjosi pažvelgti į šią savybę plačiau, kitų psichologų, psichoterapeutų, rašytojų akimis, įžvelgti jame glūdinčius lobius. Taigi pakalbėkime apie Nuolankumą.
„Nuolankumas yra sielos kuklumas“ (Voltaire’as).
„Suprantu nuolankumo prasmę. Tai nėra savęs juodinimas. Tai yra pats veikimo principas.“ (A.Saint – Exupery).
„Nuolankumas “ – tai nuolatinis buvimas savo sąžinės ir Dievo akivaizdoje, kuris grąžina ir meilę sau. Nuolankume subrendusi meilė sau gerokai skiriasi nuo savęs lepinimo ir žeminimosi.“ (L.Vėželienė)
Taigi apie nuolankumą atsiliepiama, kaip apie dorybę, kuri neturi nieko bendro su nusižeminimu ar panieka sau bei labai naudingą gerai savivertei palaikyti. Mano nuomone, daugiausia nuolankumo moko ar skatina jį ugdyti patys artimiausi žmonės, kurie yra šalia: vyras, žmona, vaikai, tėvai. Bendradarbiai, kaimynai, klasiokai, grupiokai gali irgi prisidėti prie šio kilnaus tikslo. Kito žmogaus savitumo (savybių, vertybių, elgesio, gyvenimo būdo) priėmimas dažnam iš mūsų yra vienas sudėtingiausių iššūkių, kur ypač reikalingas nuolankumas, tačiau ne tik tai. Dažnai šios savybės stokojam ir sau, kai kalbame apie savo poreikių (pvz.: valgymo, poilsio) ignoravimą, pašaukimo išsižadėjimą (pvz.: studijos, darbas, kurie neteikia pasitenkinimo), poelgius, kurie prieštarauja asmeninėms vertybėms (pvz.: bijodamas nepatikti, sutinku atlikti darbą, kuris prieštarauja mano sąžinei, įsitikinimams). Kadangi, kaip minėjau, nuolankumas ir nusižeminimas dažnai painiojamas, todėl dėl aiškumo noriu pasiremti psichoterapeutės L.Vėželienės palyginimais, kurie pateikti knygoje „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“:
„Nuolankumas – kai sakydamas „ne“ nejaučiu kaltės, nes tuomet sakau „taip“ sau, būdamas savo tikrųjų norų, galimybių, sąžinės akivaizdoje. Nusižeminimas – kai sakau „taip“ nepaisydamas savo norų, galimybių, sąžinės, tik siekdamas įtikti ar bijodamas nepatikti.
Nuolankumas – kai sau atleidžiu, nes stovėdamas Dievo akivaizdoje suvokiu savo žmogiškumą, silpnumą, netobulumą ir jį priimu be pretenzijų būti ne tas, kas esu. Nusižeminimas – kai save smerkiu, menkinu, baudžiu už padarytas klaidas ar pasireiškusį silpnumą.
Nuolankumas – tai gebėjimas susitraukti iki savo dydžio. Nusižeminimas – tai bandymas savo išpampusią puikybę maskuoti menkavertiškumu.
Nuolankumas – tai atsakingas rūpinimasis savo poreikiais (socialiniais, emociniais, fiziologiniais), nes kitaip pats sau kenksiu. Nusižeminimas – tai poreikių nepaisymas dėl įsivaizdavimo, kad kitų žmonių poreikiai svarbesni nei mano.“
Čia paminėjau keletą apibūdinimų, tačiau ne visus, kurie yra užrašyti knygoje, kuri man paliko didžiulį įspūdį ne tik dėl aiškiai suformuluotų minčių, bet ir įžvalgų, apie kurias nebuvau girdėjusi. Ypatingas dėmesys skirtas puikybei, kurios „veidų“ yra žymiai daugiau nei galime įsivaizduoti (pvz.: menkavertiškumas – išvirkštinė puikybės pusė). Pasak autorės, nuolankumas yra vaistas Nr. 1, siekiant išsilaisvinti iš puikybės. Jeigu jis toks svarbus, tai dėl ko? Kuo jis gali būti naudingas gyvenime? Kažkodėl prisiminiau apie vaistažoles, kurių gydančias galias pristato įvairios žolininkės, netradicinės medicinos propoguotojos, senelės, kurios jomis gydėsi senais laikais nuo įvairiausių ligų. Tikras nuolankumas, kaip ta vaistažolė, galinti suteikti žmogui laisvės nuo įvairiausių baimių, išvalyti nuo pernelyg didelio egoizmo, puikybės, aprūpinti meile sau ir kitiems. Tariamas nuolankumas gali suklaidinti, kaip ir augalijos pasaulyje esantys vaistingi ir nuodingi augalai. Puikybę maskuojantis nuolankumas, kuris gali pasireikšti pataikavimu, nuolaidžiavimu, drovėjimusi pasidžiaugti savais pasiekimais. Lengviau pamatyti tokio netikro nuolankumo, kuris paremtas „neatlyginamos skolos jausmu“ kituose, negu savo gyvenime. Kaip pavyzdys galėtų būti pataikavimas prieš darbdavį, nuo kurio „malonės“ priklauso darbo vietos išlaikymas, atlyginimo pokyčiai, psichologinė atmosfera, kas yra labai svarbu, siekiant užtikrinti finansinį saugumą, stabilumą. Arba nuolaidžiavimas vaikams, kuomet dėl tariamos „šventos ramybės“ namuose, leidžiama naudotis informacinėmis technologijomis ne vieną valandą. Tačiau siekiant gydančio nuolankumo, svarbu žinoti, jog reikia nustoti teisti ir vertinti, ir bent kartais pripažinti, jog kažko neišmanau. Aš negaliu žinoti, kaip teisingiausiai valdyti įmonę, galbūt turiu nuomonę, kuri padėtų išspręsti iškilusius sunkumus, tačiau negaliu teisti ar smerkti kito žmogaus vadovavimo stiliaus ar asmenybės, nes nesu tas žmogus. Lygiai tas pats pasakytina ir apie norą patikti kitam, kadangi esu laisvas (-a) ir galiu kurti savo gyvenimą pagal savo sąžinę ir poreikius. Pasipiktinimų ir smerkiančių vertinimų paskutiniu metu ypač padaugėjo, susidūrus su įvairiais nepatogumais, sunkumais, susijusiais su pandemija. Tai rodo apie gydančio nuolankumo stoką. Tačiau pyktis nėra savaime bloga emocija, kurios reikėtų vengti. Jis parodo santykį su egzistuojančiu reiškiniu, elgesiu, mąstymu, skatina veikti. Pvz.: pyktis, jog trūksta reikalingų apsaugos priemonių, finansų, paskatino kai kuriuos žmones siūti apsaugines veido kaukes, užsiimti labdaringa veikla (gaminti maistą medikams), aukoti pinigų. Tačiau kartais pyktis virsta į nuolatinį piktinimąsi, nuoskaudų kaupimą, neapykantos auginimą, kuris gali nuvesti iki keršto siekimo, ligų atsiradimo.
Pabaigai. Nuolankumas yra vertybė tik tada, kai gali paragauti jo vaisių – geros savivertės, laisvės ir meilės, kurie gali būti subrandinti per santykius su artimaisiais bei pažįstamais žmonėmis.
Literatūra: Ch.Andre. Netobuli, laisvi ir laimingi. V., 2018. L.Vėželienė. Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete. V., 2018.

Rubrikoje Sveikata ir socialinė apsauga. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *