Statomas Rimorystės muziejus saugos klebono K.Skučo eksponatus

Pačiame Veiverių miestelio centre, šalia Šv. Liudviko bažnyčios, sparčiai kyla medinio pastato sienos – jame įsikurs Veiverių rimorystės muziejus, kuris, darbų užsakovo klebono g. kan. Kęstučio Vosyliaus tvirtinimu, duris lankytojams atvers jau liepos mėnesį.

Suolus bei dviračio stovą, kuriuos Alytaus PRC direktorius Vytautas Zubras atvežė klebonui Kęstučiui Vosyliui, pirmieji apžiūrėjo į parapijos namus su reikalais užsukę žemės ūkio ministras Andrius Palionis, Prienų ūkininkų sąjungos pirmininkas Martynas Butkevičius, prireikus, ir patys atskubantys klebonui į pagalbą.

Rimorystės muziejus bus pavadintas jo įkūrėjo ir puoselėtojo, 86 metų buvusio ilgamečio Veiverių bažnyčios klebono Kazimiero Skučo, šiuo metu einančio Pažėrų Švč. Jėzaus širdies parapijos klebono pareigas, vardu. Tokiu būdu bus įamžintas kelis dešimtmečius Veiverių kraštui ir jo žmonėms atidavęs gerbiamas kunigas ir jo nuopelnai, iš užmaršties prikeltas K.Skučo propaguotas, Lietuvoje beveik išnykęs pakinktų dirbėjų amatas, ir apsaugota klebono per daugelį metų surinkta unikali ekspozicija.
Ekspozicijoje sukaupta nemažai žirgo pakinktų, skambalų, balnų, yra bričkų, važių, karietų, bažnytinių rogių, rimoriaus darbo įrankių. Tarp jų – ir paties klebono K.Skučo restauruoti, siūti pakinktai ir kamanos, sutaisyti balnai, sumeistrautos brikos ir važiai. Vienas pakinktas klebonui buvo ypatingas – jis kadaise priklausė klebono dėdės, buvusio tarpukario Lietuvos vidaus reikalų ministro generolo Kazimiero Skučo, žirgui. Klebonas labai apgailestavo, kai vertingas eksponatas buvo pavogtas.
Kazimieras Skučas itin didžiuojasi prieš 100 metų pagaminta sena karieta, kurią jo krikšto tėvas Bernardas Skučas nusipirko iš rusų generolo. Dar viena branginama austrų gamybos karieta parvežta iš užsienio.
Pasakojama, kad maždaug 15 karietų klebonas restauravo ir išdalino žmonėms, vieną jų padovanojo Anykščių arklio muziejui. Klebono karieta ir vežimaičiais įvairių iškilmių metu yra važinėjęsi ir merai, ir vyskupai, ir svečiai iš užsienio bei įvairių švenčių dalyviai.
Daugelį metų su arkliais ir rimoryste susiję eksponatai glaudžiasi šalia parapijos namų esančioje prastos būklės, skylėtoje ir perpučiamoje daržinėje. Neretai ji buvo nerakinama, todėl ilgapirščiai įsigudrino nugvelbti vertingų eksponatų.
Klebonas Kęstutis Vosylius, radęs sutarimą su savo pirmtaku Kazimieru Skuču, rūpinasi eksponatams saugesnėmis patalpomis, o naujo pastato statybas finansuoja JAV gyvenantys rėmėjai, taipogi suinteresuoti muziejaus gyvavimu. Pasak klebono K.Vosyliaus, dabar didžiausias rūpestis – suregistruoti ir aprašyti eksponatus, tam prireiks ne tik K.Skučo, bet ir profesionalių muziejininkų pagalbos.
Muziejus statomas parapijai priklausančiame sklype, jo sienos renčiamos iš eglinių rąstelių, stogas bus dengtas čerpėmis, o grindims išgrįsti bus panaudotos nugriautos senosios bažnyčios tvoros plytos. K.Vosylius pasakoja, kad pastate bus įrengtos trys ekspozicijų patalpos su specialiu apšvietimu, vienoje – su stikline vitrina – bus eksponuojama gražiausia klebono K.Skučo turima karieta.
Statybomis besirūpinančiam klebonui K.Vosyliui norisi, kad vieninteliame Lietuvoje Rimorystės muziejuje vyktų veikla – būtų vedamos ekskursijos bei amato edukacijos. Juolab kad unikalios ekspozicijos savininkas K.Skučas ir pats gali daug ką papasakoti apie prižiūrimus nuosavus žirgus, nuo jaunumės įvaldytą rimoriaus amatą, pademonstruoti šio darbo techniką, parodyti, kaip žirgai kinkomi. Garbaus amžiaus kunigas ir dabar, ypač vasaromis, neretai prisėda taisyti ar siūti pakinktų – jo įgūdžių prireikia vietos ūkininkams, laikantiems arklius.
– Labai myliu ir vertinu žirgus. Ne veltui žirgas pavaizduotas Lietuvos herbe, yra vadinamas žmogaus draugu. Džiaugiuosi, kad mano pomėgis siūti pakinktus, rinkti su žirgais susijusius eksponatus, nenueis perniek – Rimorystės muziejus persikels į naują pastatą, ir tai bus pagarbos ženklas visai Skučų giminei, – kalbėjo K.Skučas, paminėdamas ir JAV gyvenančius savo pusbrolius bei pusseseres. Būtent viena iš giminaičių Milda Skučaitė-Napjus savo gyvenimo santaupas paskyrė šio muziejaus įkūrimui.
Klebonas K.Vosylius viliasi, kad žalias kiemelis, įsiterpęs tarp muziejaus, parapijos namų ir bažnyčios, taps parapijiečių traukos centru, kuriame bus organizuojami renginiai, žmonės po pamaldų ir švenčių iškilmių užsuks pabendrauti ir išgerti arbatos. Senąjį palaikį kluonelį, kuris tarnauja kaip laikinas prieglobstis eksponatams, ketinama nugriauti, tad, sutvarkius šį kampelį, reprezentacinė miestelio dalis taps dar patrauklesnė.

Dovana bažnyčiai, pagaminta jaunų žmonių rankomis

Pačiame statybų įkarštyje Veiverių Šv. Liudviko bažnyčia sulaukė jos bendruomenei labai reikalingos dovanos – praėjusią savaitę Alytaus profesinio rengimo centro direktorius Vytautas Zubras klebonui atvežė keturis patogius medinius suolus su atlošais ir metalinį stovą dviračiams, kurių taip trūksta bažnyčios šventoriuje. Šiuos gaminius sumeistravo centro moksleiviai, būsimieji staliai ir suvirintojai.
Tai ne pirma Profesinio rengimo centro labdaringa akcija, skirta šiai bažnyčiai, ir apskritai Dievo namams. Kai prieš kelerius metus į Veiverių parapiją paskirtas klebonas K.Vosylius sumanė suremontuoti bažnyčią, sutvarkyti šventorių ir atnaujinti parapijos namus, tarp jam į pagalbą atskubėjusių geros valios žmonių buvo ir Alytaus PRC moksleiviai, padėję nuo bažnyčios sienų nugremžti senų kalkių sluoksnį.
Nuo to laiko bendradarbiavimas nenutrūko, klebonas K.Vosylius apsidžiaugė netikėta, itin dailia ir naudinga dovana bažnyčiai. Pasak V.Zubro, pasistengti buvo verta, mokymo įstaiga jaučia pareigą prisidėti prie Prienų rajono gražinimo, nes Profesinio rengimo centre specialybės siekia nemažai jaunuolių iš šio krašto.
Kita vertus, pabrėžia direktorius, mokiniams labai svarbi kiekviena proga įgyti profesinio darbo įgūdžių. Alytaus PRC skatinamas bendradarbiavimas su socialiniais partneriais, verslo atstovais, nes tai – viena iš galimybių centro mokiniams atlikti praktiką, įsidarbinti pagal pameistrystės programą, susirasti nuolatinį darbą ir gauti užtikrintas pajamas.
Klebonas, pakviesdamas apžiūrėti atnaujintus maldos namus, parapijos patalpas, džiaugėsi gražia bendryste su parapijiečiais, vietos bendruomenėmis, savanoriais, kuriems padedant atlikta daug darbų, suorganizuota gražių renginių. Bet tiesa ta, kad, matydami iniciatyvų, prie statybų ar kitų darbų triūsiantį kleboną, žmonės taipogi užsikrečia jo pavyzdžiu ir ateina į pagalbą, juolab žino, kad kuriamas Dievo namų jaukumas yra skirtas jiems visiems.
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Seniūnijose. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *