„Pasaulis mano knygų lentynoje“

Priimti iššūkius sudėtingose gyvenimo situacijose – didelis išbandymas kiekvienam žmogui. Iš kitos pusės – galimybė ieškoti naujų, kūrybinių sprendimų. Kas ieško – visuomet suranda ir atranda. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka ir karantino metu nepaleidžia skaitytojų iš savo dėmesio lauko ir nuolatinės globos. Balandžio mėnesį biblioteka kvietė skaitytojus dalyvauti kūrybiškiausios knygų anotacijos konkurse „Pasaulis mano knygų lentynoje“. Konkurso idėja suviliojo, juolab kad knygos augina žmogų, jo pasaulėžiūrą, turtina vidinį pasaulį, atveria neribotas pažinimo galimybes. Perskaitytos (ypatingai palikusios žymę tavyje) knygos įspūdžiu visuomet maga dalintis. Dėl anotacijos sprendimą priėmiau iškart. Sunkiau buvo pasirinkti autorių. Tiksliau, rinktis tarp dviejų – Just. Marcinkevičiaus ir R. Granausko. Pasirinkau R. Granauską dėl labai paprastos priežasties. Karantinas į daugelį dalykų privertė pažvelgti kitomis akimis, kai kuriais momentais paryškinti teiginį, kad tik šuo kaskart ir kasdien moka laukti ir džiaugtis susitikimu taip, tarsi išsiskyrimas truko amžinybę. Anotacijai pasirinkau R. Granausko knygą „Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“. Džiaugiuosi ir dėkoju Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos konkurso komisijai už įvertinimą ir padėką už kūrybišką ir atidų žvilgsnį į knygą, originaliai prabilusį tekstą, dalyvavimą konkurse ir meilę literatūrai. Komisijos sprendimu mano darbas buvo išrinktas į geriausių anotacijų dešimtuką. Dalinuosi savo kūryba su „Gyvenimo“ skaitytojais.
Pagarbiai, Valė Petkevičienė


„Kai reikės nebebūti: mano draugo gyvenimas ir mirtis“

arba Romualdo Granausko kūrybos antkaklis ant skaitytojo sprando. Nuo pirmo iki paskutinio knygos puslapio. Iki gilia išpažintimi pažymėto laiško geriausiam draugui – šuniui Buliui. Laiško, kuriame visos Romualdo Granausko gyvenimo kūrybos prasmė. Pasilikti. Šiapus ir Anapus. Užsispyrusio žemaitiško būdo žmogumi ir gilios, jautrios sielos kūrėju, kurio, anot jo paties, kūnas Lietuvoje, siela kalboje. Granausko žodis užkabina lengvai, tačiau įtraukia taip, kad pajunti priklausomybę jo kūrybai, kuri nepaleidžia. Lengva su tuo susitaikyti ir tiesiog mėgautis. Žmogaus ir šuns draugystės istorijoje tu atsiduodi žodžio ir meilės jausmo galiai. Abipusės, tikros, kasdienybėje išgyvenamos meilės jausmui. Romualdo kalbos laukas toks didelis, toks beribis, gilus ir platus, toks paprastai nepaprastas ir įtraukiantis, kad negyventi tąja besąlygiška šuns ir žmogaus meile tiesiog negali. Ji įauga į kiekvieną tavo kūno ląstelę, pulsuoja tavo gyslomis, tu ją jauti kiekviename savo širdies dūžyje ir ji nė akimirkai neleidžia tau suabejoti – esi savanoris Granausko kūrybos pėdsekys! Draugystės ekstazė nepaleidžia iki paskutinio atodūsio, kai šventa sąjunga staiga įtrūksta ir nutrūksta. Matai, jauti ir išgyveni, kaip stiprus žemaitiškas rašytojo būdas suklumpa prieš besąlyginę draugo – šuns meilę. Tavo protą ir širdį užvaldę, knygos puslapiais vedžioja kalbančios rašytojo ir šuns akys. Jų abiejų žvilgsniuose įskaitai meile ir nerašytos ištikimybės priesaika sujungtą draugystę, kuriai nereikia pažadų, įsipareigojimų. Privalu – jausti vienas kitą. Tuomet nevalingai suklumpa ir tavo, skaitytojo, širdis, protas, tačiau meilė ir toliau veda šventu Granausko tikėjimu, kad mirtis nėra pabaiga. Ar verta tikėti, skaityti ir būti ištikimu Romualdo Granausko kūrybos pėdsekiu? Taip. Nes tai ir yra ta tikroji gyvenimo pusė – rašto, knygos ir žmogaus kūrybos ilgaamžiškumo galia. Realybės akivaizdoje, kai mirtis išsivedė abu – ir draugą, ir rašytoją – knyga pasilieka Granausko liudininku, pažadu ir laišku, kad mirtis bejėgė prieš kūrybos galią – GYVENTI!

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *