Buvo žemė – ir žemės nėra

Daugelis vyresnės kartos žmonių dar tikriausiai gerai pamena šviesios atminties rašytojo Jono Avyžiaus romane „Kaimas kryžkelėje“ pasakytą lakonišką, bet labai gilią mintį „Buvo kaimas – ir kaimo nėra“. Man ši sparnuota tapusi frazė ir šiandien taip pat asocijuojasi su kaimu. Tiesa, tik prašydamasi kiek pakeisti pirmą žodį: vietoj kaimas sakyti žemė arba kelias. Taigi buvo žemė – ir žemės nėra, buvo kelias – ir kelio nėra. Pagrindo tokiems pasakymams gimti suteikia istorijos, susijusios su mūsų krašto žmonių „kryžiaus žygiais“ už nuosavos žemės pėdą, už teisę ją pasiekti.
Iliustracijai to, kas vyksta, užtenka prisiminti vien tik vieno žemės sklypo savininkų iš Pakuonio seniūnijos patirtus išgyvenimus, kai norint įvažiuoti į savo žemę ant buvusio kelio juos pasitikdavo augantys medžiai ir užrakinta užtvara. Kiek raštų prirašyta, kiek įvairių patyčių išklausyta, kol problemos sprendimas pajudėjo „iš mirties taško“. Pakuonio seniūno Antano Keturakio teigimu, obelys jau pašalintos ir kelias suformuotas, bet prireikė kelerių metų. Arba štai jau kelerius metus it mietas žemėje įstrigęs žemės savininkės iš Stakliškių seniūnijos prašymas atstatyti kaimyno užartą buvusį kelią.
Dar praėjusių metų spalį apie šią problemą užklausus Nacionalinės žemės tarnybos Birštono ir Prienų skyriaus vadovės, buvo gautas atsakymas, kad minėtos moters sklypui neteisingai parengti kadastriniai matavimai ir jie neperdaromi tik dėl to, kad nesutinka savininkę atstovaujantis giminaitis. Šiandien, prabėgus daugiau kaip pusmečiui, Vaitkevičienę atstovaujantis brolis tvirtina, kad viskas pas juos gerai, tą paliudija ir Valstybinio žemės fondo Kauno žemėtvarkos ir geodezijos skyriaus vadovės raštas, nurodantis atstatyti ribas. Tik jos kažkodėl, kaip sakė V. Klerauskas, neatstatomos, kaimynas kaip užaria, taip užaria tą keliuką. Dokumentai galimai „nusėdę“ žemėtvarkos skyriuje.
Apie krašto ūkininkus, verslininkus ir vietos gyventojus stebinančią NŽT Prienų ir Birštono skyriaus veiklą iš į redakciją besikreipiančių žmonių teko ir tenka girdėti ir daugiau nusiskundimų. Pastaruoju metu apie tai, kad skyriuje, ko gero, ne viskas gerai, primena ir pralaimėtos bylos teismuose, nors dar pernai Prienuose surengęs susitikimą Nacionalinės žemės tarnybos vadovas Laimonas Čakas tvirtino, jog skyrius dirba gerai, kad keliolika proc. pasitvirtinančių skundų nėra prastas rodiklis.
Žinoma, žemės nuosavybės klausimai visada buvo ir yra labai jautrūs. Nuo senų laikų vyko atkakli kova už žemę, tarpusavyje pykosi net ir broliai, seserys, ką jau bekalbėti apie kaimynus. Bet šiandien didžiausią nuostabą kelia tai, kad Nacionalinės žemės tarnybos atstovai, kurie, pagal Valstybės deleguotas funkcijas, vadovaudamiesi įstatymais, turėtų prižiūrėti, kad žemės reforma būtų vykdoma be trikdžių, – patys įsivelia ar net ir tampa ginčų iniciatoriais.
Paskutinis to pavyzdys balandžio 9 d. Kauno apygardos teisme nagrinėtoje byloje priimtas NŽT palaikomam ieškovui nepalankus sprendimas. Atsakovais šiame Veiverių kadastrinėje vietovėje vykusiame konflikte buvo net vienuolika žmonių. Ir labiausiai, matyt, sunerimti reikėtų dėl to, kad tarp teismo nustatytos bylos aplinkybių, teisinių ginčų ir išvadų esama ir punkto, kuriame teigiama, jog iš bylos duomenų akivaizdu, kad ginčas susikūrė ne dėl ieškovo ir atsakovų žemės valdytojų, o dėl atsakovės – NŽT neteisėtų veiksmų. Būtent tarnybos tarnautojai neteisingai į žemės reformos žemėtvarkos projektą perkėlė grąžinant nuosavybę suformuotas žemėnaudas, neteisingai suprojektavo ginčo teritoriją. Dėl to Veiverių seniūnijos Mauručių kaime paženklinti ir tomis pačiomis ribomis apie 20 metų naudoti net 6 žemės sklypai buvo perstumti pagal NŽT Prienų ir Birštono skyriaus žemėtvarkos projekto sprendimus. Sunkiai suvokiama ir tai, kad buvo nustatyta ne tik riba tarp ieškovui priklausančio žemės sklypo ir su juo besiribojančių atsakovų žemės sklypų, bet taip pat nustatytos ir ribos žemės sklypų, kurie net nesiribojo su ieškovo žemės sklypais.
Beje, nors ir priimtas teismo sprendimas, bet žemėtvarkininkai neskuba jo vykdyti. Mat NŽT vadovas Laimonas Čakas mano, jog teismo sprendimas dar gali būti skundžiamas kasacine tvarka, taigi procesas gali būti ir negalutinis. Skųsti, žinoma, galima, bet, kita vertus, kyla abejonių dėl to, kad apie tai kalba NŽT vadovas, o ne ieškovas.
Dar liūdniau ir dėl to, kad galimas tolimesnis šios istorijos vilkinimas ir toliau nežinioje palieka šalia šios kadastrinės vietovės Mauručių kaime, prie Rail Baltica geležinkelio gyvenančią Eitučių šeimą. Daiva ir Mindaugas Eitučiai su dviem vaikais gyvena lyg saloje. Lauko keliukas yra už geležinkelio, tačiau pereiti per jį negalima. O buvęs laikinas lauko keliukas per valstybinę žemę kitoje sodybos pusėje, kuriuo naudojosi ankstesni sodybos šeimininkai, prieš kelerius metus dingo. Dingo būtent tuomet, kai prasidėjo minėtos vietovės „perbraižymai“.
Kai praėjusių metų gegužę po kartu su Prienų rajono savivaldybės vicemere Loreta Jakinevičiene apsilankymo pas Eitučius, susidariusią situaciją paprašiau pakomentuoti NŽT Prienų ir Birštono skyriaus vedėją Vilmą Aleknavičienę, ji atsiųstame atsakyme rašė, kad toje vietoje, kur buvo anksčiau važinėjama, kelio projektuoti negalima, nes tai teritorijai taikomos laikinos apsaugos priemonės, pritaikytos teismo.
Dabar teisminis ginčas lyg ir baigtas, bet Eitučių problema ir toliau nesprendžiama. Į šių metų balandžio 14 dieną rašytą prašymą Mindaugas Eitutis tegavo tokį atsakymą:
„Privažiavimo kelio suprojektavimo klausimą galėsime spręsti rengdami Veiverių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą. Šiuo metu dėl karantino negalime organizuoti susirinkimų, todėl negalime rengti žemės reformos žemėtvarkos projektų.
Jeigu jūs pageidaujate „servitutinio privažiavimo“, tai jis nėra bendro naudojimo, o tik suformuotame žemės sklype yra numatomas servitutas (teisė naudotis žemės sklypo dalimi privažiuoti prie kito žemės sklypo). Servitutas – tai yra atlygintinas naudojimasis kito asmens nuosavybės teise valdomo žemės sklypo dalimi.
Pažymime, kad valstybinės žemės ruožas, kuriame bus galimybė projektuoti kelią, nesisiekia su bendro naudojimo keliu, todėl, kaip jau jums buvo minėta, iki projektavimo darbų turite susitarti su žemės sklypų savininkais (vienu iš jų) dėl servituto nustatymo iki valstybinės žemės ruožo.“
Tiesiog natūraliai kyla klausimas: ko pritrūko žemėtvarkininkams: kompetencijos ar žmogiškumo? Juk formuodami sklypus žemėtvarkininkai privalo palikti privažiavimo kelią, servitutą. Tad ar teisinga ne patiems taisyti padarytą klaidą, o versti ją ant beviltiškoje situacijoje atsidūrusio žmogaus pečių. Kaip ir priteistas sumas už pralaimėtas bylas permesti mokesčių mokėtojams? O jas, vykdant teismo sprendimus, matyt, jau reikėjo ir dar reikės mokėti…
Ramutė Šimukauskaitė

Rubrikoje Redakcijos skiltis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *