Apie seną žmogų

Vietoje apkabinimo

Nebe reikalo sakoma, kad tėvus geriausiai supranti tada, kai pats vaikų susilauki, Matyt, ir senas žmogus neturėtų tikėtis, kad jaunas jį supras. Rūpestį, globą gali parodyti – atneš, paduos. Kad senukui pačiam niekur eiti nereiktų. O tai dar pargrius, bėdos prisidarys. Todėl visiems bus ramiau, jei namie sėdės ir gyvenimą pro langą stebės arba džiaugsis tuo, ką televizorius rodo. Kas suks sau galvą dėl to, kad tam senam šis pavasaris ir šis ievų žydėjimas – gal jau paskutinis ar kad jis labai nori aplankyti savo žmogaus kapą, nes būtent tądien prieš daugelį metų vienas kitam amžinąją meilę žadėjo. Kokios dar tau meilės, nejuokink, lik namie, – jam kartoja. Dar susirgsi ir užimsi ligoninėje lovą. O jos bet kada gali ir jaunam prireikti.
Šiomis dienomis vis prisimenu Valdo Papievio romano Odilę, kuri ir gilioje senatvėje, ir nepaeidama ne tik norėjo gyventi – gyveno ir niekam neleido nurodinėti, kaip jai elgtis, kas jai tinka, kas ne. Bet ji buvo paryžietė, – atsidūsti ir pagaliau nutildai radiją, nes jau antrą mėnesį tą patį girdi. Negi jauni mano, kad visi pagyvenę žmonės yra be atminties, todėl kaip nepaklusniems vaikams būtina tą patį nuolat kartoti ir dar mirtimi gąsdinti – metams bėgant ji pasidaro visai nebaisi.
O jei tam ministrui išties rūpėtų seni žmonės, būtų prisiminęs, kad daug jų gyvena globos namuose, savo dienų saulėlydžio laukia slaugos ligoninėse. Jie ir be draudimų jau niekur neišeina, bet suserga. Ir nebelemta išsipildyti didžiausiam jų troškimui: paskutinį kartą pamatyti žydintį savo sodą. Tik sapne kartais dar regi tarp baltų obelų ir vyšnių lakstančius anūkus. Kaip greitai jie užaugo – aiškiai žino, kaip senam gyventi, kas jam tinka, o kas – tik jauniems.
Genovaitė