Lietuvos jaunųjų kalbininkų konkursas, skirtas kalbininkams Jonui Kazlauskui ir Antanui Lyberiui atminti

Emilija Žilionytė, Prienų „Žiburio“ gimnazijos I a kl.
(III laipsnio diplomas)

Ačiū, neišnyk!

Pradėjau kalbėti būdama visai maža, vos dvejų-trejų metų mergytė. Mano pirmieji žodžiai buvo tokie, kokie įprasti visiems: mama, tėtis, močiutė, senelis… Šie mano mylimi žmonės už kiekvieną mano mažutį darbelį ar pastangą, glostydami mano galvelę, sakydavo: „Ačiū, Emilyte!“ Tada jausdavausi labai svarbi. Man augant, žodžių skalė prasiplėtė. Pati išmokau žodį ačiū: Ačiū, mama! Ačiū, tėti…
Prisimenu vieną vaikystės įvykį. Močiutė man padovanojo didelę lėlę – didumo sulig manimi. Be to, ji buvo labai graži. Dabar jau nebežinau, kaip pasakiau Ačiū, bet tąsyk ištarto žodžio skonį jaučiu ir dabar – dėkingumas netilpo širdelėje. Ir šiandien žodis ačiū man pirmiausia reiškia jausmus – nuoširdžią padėką, pagarbą kitam asmeniui – ir tik po to mandagumą.
Mano manymu, šiais laikais šis mano mylimas gražusis žodis kartais tampa emociškai mažiau vertingas – tik etiketo, mandagumo išraiška. Dažnai žmonės jį pasako nenuoširdžiai ar net negali jo ištarti, nes nenori atsiverti, parodyti pagarbos aplinkiniams, neįvertina suteiktos paslaugos ar patarimo. Taip ačiū tampa įprasta ir bespalve svetimėjančios visuomenės bendravimo priemone.
Aš manau, kad žmogui atlikus net nedidelį darbą, reikėtų pasakyti žodį ačiū, juo padėkoti už buvimą šalia, už suteiktą rūpestį ir meilę, galbūt net palaikymą sunkiuose gyvenimo etapuose ar praleistą gražų laiką drauge. Žinome, kad dabar tokie madingi ir dažni draugų apsikabinimai sveikinantis ar dėkojant, su kuriais labai derėtų žodis ačiū, nors ir labai tyliai ištariamas. Aš dažnai suteikiu šiam žodžiui atspalvį – labai ačiū, nuoširdžiai ačiū, širdingai ačiū. O kartais pasikviečiu dar vieną jaustuką – ačiū „brolį“– dėkui.
Praėjo nemažai laiko nuo vaikystės, kada pirmą kartą girdėjau šį žodį, pasakytą man. Dabar, kai girdžiu ačiū, tariamą nuoširdžiai, su šypsena veide, širdį kažkas labai paglosto- šis žodis žmones jungia šiltu ryšiu. Turbūt tokia jo misija. O mano, kaip ir kiekvieno žmogaus, pareiga juo kuo dažniau dalintis su kitais ir jį globoti.
Kas atsitiktų, jeigu žodis ačiū išnyktų?
Konsultavo mokytoja Živilė Jurkšienė


Dija Revinskaitė, III D kl., Prienų „Žiburio“ gimnazija

(III laipsnio diplomas)

Pažinti ir įvardinti pasaulį

Dabar paprašysiu minutėlei pabėgti. Paprašysiu sustoti bėgti ten, kur galbūt jau ir nebesuspėsi. Paprašysiu sustoti ir apsidairyti… Ką matai? Galbūt ant lentynos pradėtą skaityti knygą, kurią pasižadėjai visą perskaityti, bet puikiai žinai, kad to nepadarysi. Galbūt matai puodelį, kuriame ryte buvo kava, – ją paskubomis išgėrei prieš eidamas į darbą ar mokyklą. O dabar, kai apsidairei, kviečiu Tave pasivaikščioti miške – jame niekas nemeluoja ir nieko nežada.
Pasigrožėk mūsų gimtinės stipriuoju ąžuolu, siaurakamiene liepa, alksniais ar rudens grožiu – kaštonu. Ar žinai? Žmonės kaimų pavadinimams neieškojo kažkokių įmantrių žodžių, jie kaimus pavadindavo įprastais lietuviškais žodžiais iš savo aplinkos. Tokių pavyzdžių yra daug: Alksniakiemis, Ąžuolai, Vyšniūnai, Obelinė, Asiūklė, Sabalėnai, Sabališkės, Barsukinė ir dar begalė Prienų rajono kaimų ir kaimelių, pavadintų žodžiais, kuriuos galime sutikti kasdienybėje. Anksčiau žmonės ne tik mylėjo medžius, grožėjosi jais, bet ir savo vietovę atpažindavo ir įvardindavo medžių, žvėrių ar žolių pavadinimais.
Ar jau spėjai pasidairyti po gražias apylinkes? Bėgant kasdienybei, žaibišku greičiu skrieja ir žmogaus gyvenimas. Pirmiausia kūdikis prisiglaudžia prie motinos krūtinės ir išgirsta jos širdies ritmą, o tada – pačius gražiausius, lietuviškus žodžius. Būtent ŽODŽIUS, savo gimtosios kalbos žodžius. Kai žmogus auga, jis auga kartu su kalba, išmokdamas pačių gražiausių žodžių. Kalbėdamas ir mąstydamas gimtąja kalba žmogus subręsta kaip asmenybė ir kultūros žmogus.
Ar jau supratai, kad Tave apsupę ne tik daiktai, ne tik objektai ar vietovės? Aplink Tave vienareikšmiškai pirmiausia plazdena gimtoji kalba. Tave gimtoji kalba supažindina su pasauliu. Tavo pasaulio pažinimas prasidėjo nuo apylinkių: argi ne miela išgirsti lietuviškus deminutyvinius pavadinimus: Trakeliai, Išdagėliai, Šilaičiai, Mauručiai, Beniukai ar Geruliai? Tokie kaimelių pavadinimai sušildo mūsų širdis ir prikelia vaikystės atsiminimus, kuomet vasaromis nerūpestingai laipiojai po medžius senelių sodyboje, jie atgaivina, sustiprina ryšį su savo gimtuoju kraštu. Turėtum dėkoti Lietuvai už širdžiai mielus žodžius, už beprotiškai gražią ir išraiškingą kalbą bei už tai, kad vadini ją savo gimtąja kalba.
Konsultavo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Levutė Karčiauskienė


Arnas Rasimavičius, Prienų „Žiburio“ gimnazija, II klasė
(III laipsnio diplomas)

Maršrutai

Gerbiami ponai ir ponios,
Sveikinu visus atvykusius į Anglelį, ežerą ir poilsio zoną, praeitą vasarą labai pamėgtą anglakalbių nykštukų. Po to leisimės į Anapolį. Tai kaimas, pagarsėjęs savo kilmės istorija. Vietiniai gyventojai iš kartos į kartą perduoda legendą apie senovės graikus, kurie jau prieš du tūkstantmečius įvertino lietuvių teikiamas harmonizavimo paslaugas ir grožio procedūras vietiniuose SPA. Kaimelio moto: „Anapolis, toks polis, kuriame Anapilin išeis nuo poilsio pervargę graikai“.
Toliau Apusinas – upė, garsėjanti gąsdinančiomis vandens būtybėmis, kurios primena judrias beždžionėles kapucinus. Rekomenduojame: Apusino pakrantėje gurkšnojant kapučino kavutę mėgautis kapucinų kasdieniu šou. Mano nuomone, Apusinas neprilygsta Eržvilko miesteliui, kurio apylinkėse gyvena į Raudonąją knygą įtraukti iš eržilo ir vilko išveisti mišrūnai, visoje Europoje garsėjantys keliolikos arklio jėgų stiprumo balsais, staugimu pralenkiančiais net Geležinio vilko balsą. Šiukštu! Stengsimės nepraleisti Bezdonių, juose kvepalus testuoja visi garsiausi pasaulio mados namai, o kaimyniniai Melagėnai, kuriuose nėra gyventojų, jau dešimtą kartą tapo sąžiningiausia pasaulio vieta. Jei suspėsime visas šias vietas aplankyti, dar būtinai paplaukiosime Zaduojo, Zalvo, Zirnajo ir Zuzubro ežerėliuose, pasislėpusiuose paslaptingame Zarasų krašte, kurį kažkada turbūt buvo užėmę zulusai. Na, o jei dar Yžnės ir Kirkšnovės upelėse pasigaudytume žuvies…
Staiga kažkas riktelėjo, kad upėse nepadoriais vardais žuvies negaudys, trinktelėjo durys ir… pramerkiau akis. Trečia valanda nakties. Ant stalo po galva gulėjo atverstas Lietuvos vietovardžių žodynas. Tai bent užsnūsta!Kad ir ką čia prisapnavau, bet mūsų Lietuvos vietovių vardai tai jau tikrai išskirtiniai – istorijos pačios prašyte prašosi kuriamos…
Konsultavo mokytoja Nijolė Šervenikaitė

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *