Istorija apie gyvenimus šalia bažnyčios (II)

Prievolės bažnyčios valstiečiams

Balbieriškio bažnyčia XX a. pradžioje.

Vilniaus vyskupas Steponas Pacas 1675 m. kovo 6 d. nustatė amžinai galiosiančias prievoles Balbieriškio bažnyčios valstiečiams: kiekvienas, turintis (nuomai) vieną ketvirtį valako žemės (apie 5 ha), privalo kiekvieną savaitę tris dienas dirbti dvare (bažnyčios–J.A.) su pakinkytais jaučiais, činšo mokėti po 10 lenkiškų zlotų, duoti duoklę žąsimis, gaidžiais ir kiaušiniais, du kartus per metus su savo jaučiais nuvežti dvaro krovinius į Kauną ar Vilnių, moterys ne baudžiavinio darbo dienomis privalo daržus suarti, išakėti, pasodinti, apravėti ir nuimti, savaitines sargybas klebonijos dvare privalo atlikti eilės tvarka.
Archyvuose išlikęs Vilniaus vyskupo Mikalojaus Slupskio nurodymu 1671 m. pirmąkart surašytas Balbieriškio bažnyčios judantis ir nekilnojamas turtas. Maldoms skirtas laikinas medinis statinys, vadinamas „šopa“, užtat klebonijos dvarelis vertas dėmesio. Jį sudaro šeimyntrobė su trimis langeliais, klėtelė, tvartelis, kluonelis, dvi daržinės, linais ir kanapėmis apsėtas daržas, penkios naujai iškastos kūdros. Nemažas ir gyvulių ūkis: aštuonios melžiamos karvės, du ariami jaučiai, 16 avių, 9 ėriukai, 3 kiaulės, 8 žąsys, 10 vištų, 6 antys ir indikė. Bažnyčios žemėje pasėta 22 statinės (400 litrų talpos) rugių ir 2 statinės kviečių. Bažnyčios valstiečiai: Matas Vielioniškis, Petras Valukonis, Tomas Godabalis, Baltrus Melnykažentis, Stasys Žvirblis, Mikalojus Meškutis, Kazys Ratinis, Kristupas Vitkevičius, Stasys Gurskis, Aleksandras Manelis. Visi šie valstiečiai naudojo po 7,5 margo (apie 4 ha) bažnyčios žemės ir už tai dirbo klebonijos dvarelyje kas savaitę po tris dienas, duodavo po statinaitę rugių ir avižų, po 10 lietuviškų grašių grynais. Kartą metuose su klebonijos kroviniais nuvažiuodavo į Kauną ir kartą į Vilnių. Per šienapjūtę ir javapjūtę eidavo darban po du žmones vieną dieną, neįskaičiuojamą į baudžiavą.
Šalia bažnyčios gyveno Motiejus Berlauskas, Kristupas Nešeika, Simonas Nešeika, Povilas Nešeika, Kazys Gramščius, Mikalojus Baltušninkas, Vaitiekus Nešeika, Andrius Lašauskas, Stasys Audėjas. Šitie miestelėnai už kiekvieną laikomą 7,5 margo mokėjo klebonui po 10 zlotų.
Jurisdikos gyventojai buvo pasiturintys: Augustinas Jeronimas Pokonevič su žmona Marija 1669 m. bažnyčiai padovanojo 140 svarų (70 kg) sveriantį varpą, kuris buvo įkeltas į šalia bažnyčios pastatytą varpinę.
Balbieriškį ir jo apylinkes nusiaubė 1710 metų maras (senieji vietos gyventojai yra iš savo senolių girdėję pasakojimus, jog prieš šią nelaimę septynerius metus lijo ir septynerius metus kankino sausra – J.A.). Bažnyčios žemėse jurisdikoje, Putrišiuose ir Nišeikuose gyvenami buvo 29 ūkiai po 7,5 margo (apie 4 ha), po maro liko 7 ūkininkai, o visoje parapijoje – 800 žmonių. Klebonui (kun. Stanislovui Piotrovskiui) buvo suteikta propinacijos teisė – gaminti alų ir degtinę, bažnyčios žemėje laikyti smukles. Ši teisė Lietuvoje įvesta 1498 m., ypač paplito Abiejų Tautų Respublikoje XVII amžiuje, panaikinta 1898 m., Rusijos carui įvedus valstybinį degtinės pardavimo monopolį.

Gyvenimas po maro
Ištuštėjusioje jurisdikoje 1714 m. naujai apsigyveno Melniškis, Jozis, Jonas Povilonis, Juozas Kairanis, Petras Milisienis, Kazys Skirmunta, Žagarinis, Jonas Bilda, Bitininkas, Gabanauskas, Martynas Zenkevičius, Stasys Verduklis, Stasys Gumbinis, Ramanauskas. Visi jie laikė daržus, klebonui mokėjo po 3 zlotus činšo. Vėliau, remiantis 1739 m. Balbieriškio bažnyčios inventorizacija, jurisdikoje apsigyvena naujai atvykę žmonės, klebonui mokantieji atitinkamą činšą: Jurgis Damulis (10 zlotų), Mikas Visokovič (10), Leonas Neliubovič (10), Jokūbas Jaruševičius (10), Jurgis Naruševičius (kalvis, nuo činšo atleistas), Mikas Šklėrius (5), Jonas Bilda (10), Baltrus Ambra (5), Juozas Žemaitis (10), Stasys Narkevičius (2), Jokūbas Kiškis (10), Bogdanas (dailidė, 5), Andrius Sista (bravoro darbininkas, 2), Tomas Lučinskas (10), Mykolas Krušinskas (vargonininkas, 7).
Remiantis bažnyčios inventorizacija, jurisdikoje buvo 2,25 valako (apie 47 ha) žemės, 16 namų, visų jų gyventojai mokėjo 117 zlotų činšo. Be to, klebonui priklausę jurisdikos gyventojai turėjo laisvą propinaciją – galėjo gaminti ir pardavinėti svaigalus (degtinę ir alų). Vyriausiu alaus ir degtinės virėju klebono bravore dirbo jurisdikos gyventojas Andrius Šiška, turėjęs tris sūnus: Praną, Leoną ir Juozą. 1779 m. Nišeikų dvarelyje pastatyta koplytėlė, kurioje, kaip liudija archyvai, žmonės galėdavo įsigyti klebono gamybos degtinės ir alaus. 1808 m. koplytėlė perkelta į senąsias Balbieriškio kapines už Peršėkės upės ir sudegė Pirmojo pasaulinio karo metu 1915 m. Išgelbėta ten buvusi įspūdingo dydžio medinė Kristaus kančia kabojo senosios medinės bažnyčios prieangyje ir sudegė 2013 m.
Apie jurisdikos gyventojų padėtį liudija įrašai archyvuose: iš klebono priklausomybės valstiečiai bėgdavo į dvarą, kartais ir atvirkščiai. Jurisdikoje gyvenamieji namai priklausė klebonui, kumetynai – dvaro savininkui. Miesteliai ir kaimai tuomet buvo privati nuosavybė. 1781 m. Balbieriškį nusipirko Žemaičių pilininkas, LDK bajoras Antanas Stanislovas Tiškevičius (mirė 1801 m. gruodžio 29 d., palaidotas Balbieriškyje). Didiko inicialai ir herbas buvo išraižyti senosios bažnyčios vargonų sparnuose. Tikėtina, jog taip buvo įamžinta A. S. Tiškevičiaus dovana. Bažnyčia tuomet valdė 24 valakus, 5 margus ir 191 rykštę žemės (apie 510 ha). 

Prievolės bažnyčios valstiečiams

Balbieriškis XX amžių pasitiko šiaudais dengtomis trobelėmis.

Vilniaus vyskupas Steponas Pacas 1675 m. kovo 6 d. nustatė amžinai galiosiančias prievoles Balbieriškio bažnyčios valstiečiams: kiekvienas, turintis (nuomai) vieną ketvirtį valako žemės (apie 5 ha), privalo kiekvieną savaitę tris dienas dirbti dvare (bažnyčios–J.A.) su pakinkytais jaučiais, činšo mokėti po 10 lenkiškų zlotų, duoti duoklę žąsimis, gaidžiais ir kiaušiniais, du kartus per metus su savo jaučiais nuvežti dvaro krovinius į Kauną ar Vilnių, moterys ne baudžiavinio darbo dienomis privalo daržus suarti, išakėti, pasodinti, apravėti ir nuimti, savaitines sargybas klebonijos dvare privalo atlikti eilės tvarka.
Archyvuose išlikęs Vilniaus vyskupo Mikalojaus Slupskio nurodymu 1671 m. pirmąkart surašytas Balbieriškio bažnyčios judantis ir nekilnojamas turtas. Maldoms skirtas laikinas medinis statinys, vadinamas „šopa“, užtat klebonijos dvarelis vertas dėmesio. Jį sudaro šeimyntrobė su trimis langeliais, klėtelė, tvartelis, kluonelis, dvi daržinės, linais ir kanapėmis apsėtas daržas, penkios naujai iškastos kūdros. Nemažas ir gyvulių ūkis: aštuonios melžiamos karvės, du ariami jaučiai, 16 avių, 9 ėriukai, 3 kiaulės, 8 žąsys, 10 vištų, 6 antys ir indikė. Bažnyčios žemėje pasėta 22 statinės (400 litrų talpos) rugių ir 2 statinės kviečių. Bažnyčios valstiečiai: Matas Vielioniškis, Petras Valukonis, Tomas Godabalis, Baltrus Melnykažentis, Stasys Žvirblis, Mikalojus Meškutis, Kazys Ratinis, Kristupas Vitkevičius, Stasys Gurskis, Aleksandras Manelis. Visi šie valstiečiai naudojo po 7,5 margo (apie 4 ha) bažnyčios žemės ir už tai dirbo klebonijos dvarelyje kas savaitę po tris dienas, duodavo po statinaitę rugių ir avižų, po 10 lietuviškų grašių grynais. Kartą metuose su klebonijos kroviniais nuvažiuodavo į Kauną ir kartą į Vilnių. Per šienapjūtę ir javapjūtę eidavo darban po du žmones vieną dieną, neįskaičiuojamą į baudžiavą.
Šalia bažnyčios gyveno Motiejus Berlauskas, Kristupas Nešeika, Simonas Nešeika, Povilas Nešeika, Kazys Gramščius, Mikalojus Baltušninkas, Vaitiekus Nešeika, Andrius Lašauskas, Stasys Audėjas. Šitie miestelėnai už kiekvieną laikomą 7,5 margo mokėjo klebonui po 10 zlotų.
Jurisdikos gyventojai buvo pasiturintys: Augustinas Jeronimas Pokonevič su žmona Marija 1669 m. bažnyčiai padovanojo 140 svarų (70 kg) sveriantį varpą, kuris buvo įkeltas į šalia bažnyčios pastatytą varpinę.
Balbieriškį ir jo apylinkes nusiaubė 1710 metų maras (senieji vietos gyventojai yra iš savo senolių girdėję pasakojimus, jog prieš šią nelaimę septynerius metus lijo ir septynerius metus kankino sausra – J.A.). Bažnyčios žemėse jurisdikoje, Putrišiuose ir Nišeikuose gyvenami buvo 29 ūkiai po 7,5 margo (apie 4 ha), po maro liko 7 ūkininkai, o visoje parapijoje – 800 žmonių. Klebonui (kun. Stanislovui Piotrovskiui) buvo suteikta propinacijos teisė – gaminti alų ir degtinę, bažnyčios žemėje laikyti smukles. Ši teisė Lietuvoje įvesta 1498 m., ypač paplito Abiejų Tautų Respublikoje XVII amžiuje, panaikinta 1898 m., Rusijos carui įvedus valstybinį degtinės pardavimo monopolį.

Gyvenimas po maro
Ištuštėjusioje jurisdikoje 1714 m. naujai apsigyveno Melniškis, Jozis, Jonas Povilonis, Juozas Kairanis, Petras Milisienis, Kazys Skirmunta, Žagarinis, Jonas Bilda, Bitininkas, Gabanauskas, Martynas Zenkevičius, Stasys Verduklis, Stasys Gumbinis, Ramanauskas. Visi jie laikė daržus, klebonui mokėjo po 3 zlotus činšo. Vėliau, remiantis 1739 m. Balbieriškio bažnyčios inventorizacija, jurisdikoje apsigyvena naujai atvykę žmonės, klebonui mokantieji atitinkamą činšą: Jurgis Damulis (10 zlotų), Mikas Visokovič (10), Leonas Neliubovič (10), Jokūbas Jaruševičius (10), Jurgis Naruševičius (kalvis, nuo činšo atleistas), Mikas Šklėrius (5), Jonas Bilda (10), Baltrus Ambra (5), Juozas Žemaitis (10), Stasys Narkevičius (2), Jokūbas Kiškis (10), Bogdanas (dailidė, 5), Andrius Sista (bravoro darbininkas, 2), Tomas Lučinskas (10), Mykolas Krušinskas (vargonininkas, 7).
Remiantis bažnyčios inventorizacija, jurisdikoje buvo 2,25 valako (apie 47 ha) žemės, 16 namų, visų jų gyventojai mokėjo 117 zlotų činšo. Be to, klebonui priklausę jurisdikos gyventojai turėjo laisvą propinaciją – galėjo gaminti ir pardavinėti svaigalus (degtinę ir alų). Vyriausiu alaus ir degtinės virėju klebono bravore dirbo jurisdikos gyventojas Andrius Šiška, turėjęs tris sūnus: Praną, Leoną ir Juozą. 1779 m. Nišeikų dvarelyje pastatyta koplytėlė, kurioje, kaip liudija archyvai, žmonės galėdavo įsigyti klebono gamybos degtinės ir alaus. 1808 m. koplytėlė perkelta į senąsias Balbieriškio kapines už Peršėkės upės ir sudegė Pirmojo pasaulinio karo metu 1915 m. Išgelbėta ten buvusi įspūdingo dydžio medinė Kristaus kančia kabojo senosios medinės bažnyčios prieangyje ir sudegė 2013 m.
Apie jurisdikos gyventojų padėtį liudija įrašai archyvuose: iš klebono priklausomybės valstiečiai bėgdavo į dvarą, kartais ir atvirkščiai. Jurisdikoje gyvenamieji namai priklausė klebonui, kumetynai – dvaro savininkui. Miesteliai ir kaimai tuomet buvo privati nuosavybė. 1781 m. Balbieriškį nusipirko Žemaičių pilininkas, LDK bajoras Antanas Stanislovas Tiškevičius (mirė 1801 m. gruodžio 29 d., palaidotas Balbieriškyje). Didiko inicialai ir herbas buvo išraižyti senosios bažnyčios vargonų sparnuose. Tikėtina, jog taip buvo įamžinta A. S. Tiškevičiaus dovana. Bažnyčia tuomet valdė 24 valakus, 5 margus ir 191 rykštę žemės (apie 510 ha).

Justinas ADOMAITIS

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *