In memoriam Bronislava Vaitkevičienė

„Išeina žmonės, jų nesugrąžinti, jų paslapčių pasaulio neprikelti. Ir kiekvieną kartą man iš naujo apie negalimybę grįžti atgal vis norisi kartot“ (Jevgenijus Jevtušenka)

In memoriam Bronislava Vaitkevičienė (1929 04 14 – 2020 03 21)

Įprasta rašyti apie žinomesnių žmonių netektis, bet turėtumėm išdrįsti parašyti apie kiekvieną netektį gyvenusio, bet gyvenime nesireklamavusio žmogaus. Tai – ne tik artimųjų skausmas, tai pasaulio balso, jo energijos netektis.
Koronaviruso įkarštyje mus paliko Jiezno kraštietė, buvusi mokytoja, trijų sūnų mama,trijų anūkų ir dviejų anūkių močiutė, penkių proanūkių ir vieno proanūkio promočiutė, nuoširdžios, gerumu švytėjusios sielos žmogus Bronislava Vaitkevičienė-Ogilbaitė.
1949 m. birželio 2 dieną ji baigė Jiezno gimnaziją, mokėsi geriausiai iš mergaičių. Nuo 1950 metų dvylika metų dirbo Jiezno krašto mokyklose, nuo 1964 m. iki pensijos – Kauno politechnikume.
Su vyru Jonu Vaitkevičiumi užaugino tris sūnus: Raimundą, Arnoldą ir Albertą. Bronė labai mylėjo savo šeimą: sūnus, anūkus, kuriais didžiavosi, giminaičius.
Jos darbo kolegės Anapilin išėjusiąją apibūdino taip: „Ji buvo labai pareiginga, reikli sau ir mokiniams. Gerai išmanė dėstomą dalyką, įdomiai jį perteikdavo. Buvę mokiniai su pagarba prisimena savo dėstytoją ir kuratorę. Kolegės prisimena Bronę, kaip visada rimtą, sąžiningą, supratingą ir draugišką. Ji visada mokėjo išklausyti, patarti, paguosti. Kartais labai sudėtingose ir liūdnose gyvenimo situacijose mokėjo surasti paguodžiantį žodį, kurį išgirdus tapdavo ramiau. Tai buvo Žmogus, ant kurio peties ne kartą teko išsiverkti.
Ir man pačiam bendraujant su klasės draugu Raimundu teko patirti jo mamos nuoširdumą, paslaugumą ir gerumą.
Paskutinius trejus metus ir 8 mėnesius Bronė Vaitkevičienė sunkiai sirgo. Ją labai atsakingai su socialinio darbuotojo pagalba slaugė sūnus Raimundas. Štai jo žodžiai po mamos mirties: „Objektyviai jos padėtis tikrai buvo sunki, niekas to nenorėtų (Mama nesikėlė iš lovos, nekalbėjo), bet ji kažkaip sugebėjo tą savo situaciją priimti ramiai ir net, sakyčiau, šviesiai. Ji jautė, kad yra brangi ir reikalinga, kad ja rūpinamasi. Manau, tai jai labai padėjo. Aš iš karto, kai tik viskas prasidėjo, supratau, jog labai svarbu, kad ji nepalūžtų, kad ypač reikalinga stipri moralinė parama. Ji, net ir sunkiai sirgdama, džiaugėsi tuo, kuo buvo galima džiaugtis. Muzika jai patikdavo, kai kuri net labai. Šokiai per televiziją. Televizijos kai kurias laidas su dideliu įdomumu žiūrėjo ir kai kuriuos filmus. Džiaugėsi lankytojais, jų dovanomis.
Netekome Mokytojos, mažytės mūsų krašto gyvenimo, jos istorijos virsmo dalies. Nėra šioje planetoje mažų ir didelių žmonių. Yra gilesnės ar primityvesnės sielos žmonės. O visgi rašydamas paskutines mintis pagalvojau: ar tikrai mokytoja buvo eilinis žmogus? Žiūrint su kuo lyginti. Vis dėlto ji turėjo aukštąjį išsilavinimą. Tais laikais tokių nebuvo daug. Ir mokytojo profesija vis dėlto, palyginti, prestižinė buvo, dar ir dabar šiek tiek tokia yra, manau. Tik tiek, kad ji nebuvo toks žmogus, apie kurį rašo enciklopedijos, laikraščiai, žurnalai. Šeima jai turbūt buvo svarbiau nei karjera. Sūnus Raimundas prisimena, kad ją net kvietė mokytis kino aktore. Būtų tekę važiuoti į Kijevą, bet dėl ramybės šeimoje ji to atsisakė. O iš sūnaus pasakojimo supraskime, kad kiekvieną dieną gyvendami turime ir ruoštis mirčiai. Memento mori. Ji irgi mūsų gyvenimo virsmo dalis…
Vytautas Kuzmickas, istorikas

Rubrikoje Žmonės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *