„Motinos diena tęsiasi visą gyvenimą.“

Ingrida Briliūtė, Prienai:
– Mama – artimiausias žmogus pasaulyje.
Ji išmokė mus dalintis su kitais gerumu, išmokė tikėti ir mylėti. Mes, trys anūkės ir dvi dukros, norime padėkoti ir pasidžiaugti mūsų brangia mama, močiute, kurios meilės užtenka kiekvienai. Ji savo širdį atiduoda tam, kad visiems būtų geriau.
Taip pat norim pasidžiaugti, kad turime močiutę, kurios 95-metį šiemet švęsime.
Įsimintiniausia iš vaikystės – tai parduotuvė, priklausiusi mūsų močiutei, kurioje valgydavom saldaines iki „apšalimo“.
Mylime ir didžiuojamės, kad turime Jus, mūsų brangiausias – mamą ir močiutę.

Angelė Raižienė, Pieštuvėnai:
– Motinos diena tęsiasi visą gyvenimą. O sekmadienį, minint Motinos dieną, savo mamą, kuri, sulaukusi 87 metų, Amžinojo poilsio atgulė prieš trejus metus, aplankysiu kaimo kapinaitėse. Uždegsiu atminties žvakę, sukalbėsiu maldą.
Mamos niekur neišeina, pasilieka mūsų gyvenimo tęsiniuose. Kaip ir vaikai. Pati užaugau trijų vaikų šeimoje, o brolio netekau prieš 40 metų. Mamai, kai reikėjo laidoti sūnų, buvo baisiausia.
Pati dabar džiaugiuosi trimis sūnumis, kurių vienas užsienyje, kiti Lietuvoje. Deja, ketvirtą sūnų, prieš 21 metus palaidotą tose pačiose kaimo kapinaitėse, jau tik aplankau. Išlydėtas į Nepriklausomos Lietuvos armiją, iš Šančių sugrįžo karste…
Neišeina vaikai ir mamos. Jie gyvi, kol gyvi mes. Jų atmintis yra amžina, kaip ir meilė mamų vaikams, vaikų mamoms. Taigi branginkime, saugokime ir mylėkime vieni kitus, kol esam.

Rasa Amboltienė, Lepelionys–Marijampolė:
– Mamute… Taip mes vadinome savo mamą. Ji mus paliko prieš septynerius metus, išėjo į Amžinybę po sunkios, alinančios, kartais protą ir mintis sujaukiančios ligos. Liko tuštuma, ilgesys… Jis su kiekvienais metais vis gilėja ir gilėja. Beliko tik kapelis ir paminklinis akmuo, iš kurio į mus, atėjusius aplankyti, žvelgia iš nuotraukos besišypsantis mamutės veidas. Žvelgiant į nuotrauką, užplūsta gili prisiminimų banga… Tai per pievą basa bėganti perrišti savo karvučių mamutė. Banguojanti jurginų jūra, džiuginanti nuostabiausiais žiedais. Tai – ir mamutės keptų švilbikų kvapas. Tai kaimynė Janė su mamute, pasistačiusios „žulikutą“, dainuoja mamutės kūrybos dainas.
Šiandien širdis taip trokšta išgirsti įgrisusius patarimus, pamokymus. Taip norisi apkabinti savo mamutę ir be žodžių tyloje pasėdėti nors akimirką, nors minutėlę… Jeigu būtų galima atsukti laiką atgal, klausyčiausi kiekvieno jos pasakojimo, dėčiausi į galvą kiekvieną patarimą ir pamokymą. Liko daug jos kūrybos. Tai: apysakos, dainos, eilėraščiai, net romanas parašytas – visa mamutės gyvenimo išmintis sudėta į storus mokyklinius sąsiuvinius…

Lubinai.
Šalia žalio, žalio šilo
Pražydo lubinai
Jie bangavo lyg jūružė
Jie žydėjo mėlynai
Čia bitelės skraidė, dūzgė
Tartum gitara skambėjo
O pakalnėje, kur upelis
Plukės geltonai sužydėjo
O pro žalią, žalią girią
Vieškelis vingiavo
Į gimtinę, mano sodžių
Kur mano tėvai gyveno.
Čia, kur žydi raudonos rožės
Kur buvo ilgai svajota
Kur buvau laukta, mylėta
Ir motulės išbučiuota.
Bronislava Ivanauskienė

Audrius Gelčys, Prienai:
– Apie Mamą tik patys šilčiausi ir gražiausi prisiminimai, juk ji – tai svarbiausias žmogus tavo gyvenime, kuri tave pilvelyje išnešioja, pagimdo, maitina, augina, rūpinasi, paguodžia, paglosto… Mama kaip užuovėja nuo gyvenimo vėjų, kurie kartais nubloškia tave neaiškia kryptimi.
Mamos pastangas pradedame dar labiau vertinti, kuomet patys susilaukiame vaikų, tampame tėvais. Tada supranti, kas tos bemiegės naktys, kiek rūpesčių sukėlei, kol buvai kūdikis, ir vėliau, kai paaugai, o ir daugeliu kitų tavo gyvenimo tarpsnių šalia buvo Mama.
Ne veltui „Mama“ rašau iš didžiosios raidės, nes manau, kad kiekviena Mama to verta. Todėl noriu palinkėti kiekvienai Mamai, esamai ir būsimai, kad vaikai greičiau suprastų ir įvertintų, kiek vargo turėjote, kol juos užauginote. Visos Mamos trokšta savo vaikams tik pačio geriausio likimo. Tad klausykite Jų, supraskite Jas, nenuvilkite Jų.
Deja, mano Mama dabar mane sergi iš aukštai, o kartais Jos taip trūksta… Per anksti… Per greitai… Kadangi paskutinius 12 metų gyvenau svetur, su Mama susimatydavome retai, per retai. Kad ir kaip toli žengia šių laikų technologijos, jos neatstoja Mamos švelnaus prisilietimo, apsikabinimo. Galima pasikalbėti, matyti, bet tai ne tas pat, koks yra bendravimas būnant šalia.
Dabar žiūriu į savo žmoną ir stebiu, kaip ji guodžia, kaip myluoja, kaip dėl menkiausio kūdikio suniurzgėjimo pabunda iš miego įsitikinti, ar viskas gerai… Dėkoju likimui, kad Ji yra mano vaikų Mama, taip pat iš didžiosios raidės.
Mylėkite ir branginkite mamas dabar, kad nebūtų per vėlu. Jos tokios vienintelės pasaulyje, nerasite niekur kitur. Dovanokite Joms gėles, šypsenas, apsikabinimus, bučinius, nes jos jus jau yra apipylusios begale bučinių, apkabinimų ir šypsenų, kol augote.
Ačiū Tau, Mama, už gyvenimą, už nerūpestingą vaikystę, už tavo rūpesčiu nuklotą gyvenimo kelią.
Parengė Palma Pugačiauskaitė