Kur baigiasi Lietuvos pieno gamintojo kantrybė?

Dangstydamiesi pasaulį užklupusia COVID-19 pandemija, Lietuvos pieno perdirbėjai pradėjo drastiškai mažinti pieno gamintojams už žaliavinį pieną mokamą supirkimo kainą.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas Sviderskis, LPGA prezidentas Jonas Vilionis ir žemės ūkio ministras Andrius Palionis.

Remiantis VĮ Informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis, 2020 m. vasario mėn., palyginti su 2019 m. vasario mėn., atskirų pieno produktų grupių pardavimai vidaus rinkoje išaugo nuo 4 iki 56 proc. Pieno produktų kainos mažmeninėje vidaus rinkoje taip pat nemažėja. Dėl pandemijos uždarius valstybių sienas, tautiečiai nebeturi galimybės važiuoti apsipirkti į kaimyninę Lenkiją (remiantis vartotojų apklausų rezultatais, per mėnesį maisto produktams Lenkijoje lietuviai išleisdavo apie 30 milijonų eurų, kurie, tikėtina, pandemijos laikotarpiu lieka Lietuvos prekybos centruose). Augantis produktų vartojimas rodo ne mažėjantį, o priešingai, augantį žaliavinio pieno poreikį bei nerodo jokio racionalaus pagrindo, kodėl pieno gamintojams net iki 20 procentų mažinama už superkamą žaliavinį pieną mokama kaina.
Lietuvos pieno gamintojų asociacija, reaguodama į katastrofišką situaciją, kurią išgyvena Lietuvos pieno ūkiai, aktyviai teikė siūlymus aukščiausioms LR valdžios institucijoms. Be kita ko, Lietuvos pieno gamintojų asociacija reikalauja užšaldyti perkamo žaliavinio pieno kainų (su visais priedais) kovo mėnesio lygio kainą, mokėtą kiekvienam atskiram Lietuvos žaliavinio pieno gamintojui, kompensuojant pieno perdirbimo įmonėms faktiniais rodikliais pagrįstus nuostolius tik už eksportuojamos produkcijos dalį. Į Lietuvą importuojamas (daugiausia – iš Latvijos ir Estijos) pieno žaliavos kiekis auga (šiuo metu į Lietuvą importuojama apie 30 proc. Lietuvoje perdirbamo žaliavinio pieno), o eksportuojama, perdirbėjų teigimu, 54 procentai pieno produktų. Tad, jei Lietuvos pieno perdirbimo įmonės perdirbtų tik lietuvišką žaliavinį pieną, didžioji dalis pieno produktų būtų suvartojama vidaus rinkoje. 

Anot Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidento Jono Vilionio, LPGA iniciatyva surengtame Lietuvos pieno gamintojų, perdirbėjų, prekybos įmonių, Premjero, LR žemės ūkio ministro ir LR Seimo Kaimo reikalų komiteto atstovų nuotoliniame pasitarime išsamiai analizuota, kokiomis priemonėmis efektyviausiai kompensuoti pieno gamintojų patiriamus nuostolius, siekiant išsaugoti Lietuvos pieno sektoriaus gyvybingumą. „Lietuvos pieno gamintojai jau turi skaudžios patirties, kuomet 2015-2016 metais dėl Rusijos embargo pieno sektorių sukrėtus didžiulei krizei, Lietuvos pieno gamintojams priemokų forma buvo išmokėtos kompensacijos už kiekvieną parduotą pieno litrą. Apmaudu, kad Lietuvos pieno perdirbėjai, pasinaudoję situacija, atitinkamai tiek pat sumažino ūkininkams mokamą žaliavinio pieno supirkimo kainą, tad realiai visos kompensacijos nusėdo ne ūkininkų, o pieno perdirbėjų kišenėse. Todėl Lietuvos pieno gamintojų asociacija, nepasitikėdama, kad pieno perdirbėjai turės sąžinės solidarizuotis su duobėje esančiais pieno gamintojais, kategoriškai nesutinka, kad parama vėl būtų skirstoma tokiu pat principu, kaip 2015-2016 metais. Reikalaujame, kad pieno gamintojams mokama supirkimo kaina būtų fiksuojama ikipandeminiame, kovo mėnesio, lygyje, o jei pieno perdirbimo įmonės iš tiesų patiria sunkumų, ką viešai deklaruoja, tegul juos pagrindžia faktais ir apeliuoja į valstybės pagalbą“, – teigia LPGA prezidentas Jonas Vilionis.
Reaguodama į LPGA argumentus, LR žemės ūkio ministerija pateikė siūlymą LR Seimo Kaimo reikalų komiteto nariams. Pasiūlymo vertė – 120 mln. eurų, kurie turėtų pasiekti pieno perdirbimo įmones, taikant realiai patirtų su produkcijos eksporto sumažėjimu susijusių nuostolių kompensavimo mechanizmą. Teikiant paramą, būtų atsižvelgta į eksportuojamos produkcijos gamybai naudotas lietuviško ir nelietuviško žaliavinio pieno proporcijas, kompensacijas skiriant tik už produkciją iš lietuviško žaliavinio pieno. Paramos galėtų tikėtis perdirbimo įmonės, kurių pardavimų pajamos 2020 m. kovo – gruodžio mėn. (arba tuo laikotarpiu atskirą mėnesį), palyginti su 2019 m. atitinkamu laikotarpiu, sumažėjo 10 proc., arba – gatavos produkcijos atsargos 2020 m. kovo – gruodžio mėn. laikotarpiu padidėjo daugiau nei 10 proc., palyginti su atitinkamu 2019 m. laikotarpiu. Esminis reikalavimas tokios paramos gavėjui, kad per laikotarpį, kuriam prašoma paramos, pieno perdirbimo įmonė nesumažins žemės ūkio produkcijos pirkimo kainų (įskaitant ir taikomus priedus), palyginti su 2019 m. atitinkamo laikotarpio žemės ūkio produkcijos pirkimo kainomis (įskaitant ir taikomus priedus).
Tačiau toks pasiūlymas papiktino tris didžiąsias šalies pieno perdirbimo bendroves – „Pieno žvaigždes“, Vilkyškių pieninę ir „Rokiškio sūrį“ – vienijančią asociaciją „Pieno centras“. Anot „Pieno centro“, jokia valstybės pagalba jiems nereikalinga, o valdžios siekis skirti paramą perdirbėjams yra „nesuprantamas“.
Anot LPGA prezidento J. Vilionio, toks pieno perdirbėjų išsisukinėjimas kelia abejonių, ar įmonės iš tiesų patiria tokius faktinius nuostolius, kuriais motyvuojant, vykdomas pieno gamintojų genocidas. Ar nebandoma išvengti įmonių veiklos rodiklių atskleidimo, kuris būtų neišvengiamas, skiriant sektoriui paramą? „Pieno perdirbėjai nenori suprasti, kad naikindami mus, žaliavos tiekėjus, jie kerta šaką, ant kurios sėdi. Jei situacija negerės, karvių skaičius Lietuvoje masiškai mažės. Prognozuoju, kad per metus galime netekti apie 60 tūkstančių karvių. Tai – ketvirtadalis šiuo metu Lietuvoje melžiamų karvių. Nesuprantu, iš ko pieno perdirbėjai gamins pieno produktus, jei Lietuvoje neliks pieno? Iš palmių aliejaus? Ar kas nors paklausė Lietuvos vartotojų, ar jie sutiktų tokiais „pieno“ produktais maitinti mūsų vaikus? “, – retoriškai klausia Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentas J. Vilionis.
Lietuvos pieno gamintojų asociacijos informacija