Viešpaties Prisikėlimas su Nikodemo Silvanavičiaus mozaika

Švenčiame krikščionims pačią svarbiausią šventę KRISTAUS PRISIKĖLIMĄ. Laikmečiui būdinga sumaištis ir nerimas. Šiomis dienomis noriu pakviesti prisiminti ar galbūt atrasti žmogų dailininką Nikodemą Silvanavičių, nors daugelis jį tarsi ir žinome. Gyvenime patyrė daug nerimo dėl neturto, nuomojamo būsto gausiai šeimai sostinėje, liūdesį dėl žmonos ligos ir netekties, o vis dėlto jis sugebėjo kurti tokį meną, kuris išliko ir liks ilgam. Liūdesio ir didelių išgyvenimų akivaizdoje sunku švęsti, trūksta kažkokio žmogui vientisumo, tam tikro būties tikrumo. Nors supanti pavasario gamta raginte ragina gyventi džiugiai. Atsinaujinti turime kur. Harmonijos reikia kasdien šeimose, artimųjų ir darbo aplinkoje, naujos aistros savajam darbui net ir nuotoliniu būdu ir t.t.

Silvanavičius. Išganytojo bažnyčia – Prisikėlimas.

Nikodemas Silvanavičius kūrė aistringai tai, ką mokėjo geriausiai. Kitaip nesugebėtume paaiškinti jo sėkmės priežasties. Taip, jis buvo talentingas nuo vaikystės. Tačiau, kad galėtų savo mylimoje profesijoje realizuotis, turėjo pilnai save atiduoti darbštumu, atkaklumu, tikėjimu ir talentu.
Krikščioniškasis menas istorijos bėgyje buvo labai aktualus. Jis pažadina žmogaus širdies ir jausmų polėkį veržtis mintimis prie nepranykstančių dalykų. Kai viskas žemėje trapu: gyvybė, sveikata, grožis, turtai, profesiniai pasiekimai, yra itin stiprus poreikis „paragauti“ to, kas veda prie stabilitas (Stabilitas lotynų kalbos žodis, reiškiantis pastovumą). Stabilitas susijęs su laiku, tyla bei ramybe. Kai gyvename nerimastingą metą, ilgimės pasiekti šį ramybės jausmą. Šventieji mini tą laiką, kai be atodairos ir visiškai pasitiki savo dievu ir ateina ramybė… Šventosios Velykos kaip tik ir yra proga išgyventi Dievo pelnytą pergalės dieną. Jėzaus mirtimi ant kryžiaus nupirktas kiekvieno žmogaus nerimas ir liūdesys. Jis paaukojo save, kad atvertų galimybę kiekvienam atrasti savo pirminį grožį, taiką ir harmoniją pasaulyje. Tarsi trumpam sugrįžti į prarastąjį rojų…
Lankantis Peterburge labai sužavėjo dailininko N. Silvanavičiaus kūrinys – Prisikėlusiojo Kristaus mozaika, esanti stačiatikių Viešpaties Prisikėlimo cerkvėje. Renkant medžiagą apie palaimintąjį T.Matulionį, susipažinau su dailininko akademiko Nikodemo Silvanavičiaus byla, esančia Peterburgo valstybiniame istorijos archyve, ir joje rašome, kad dailininkas 1895 m. balandžio 28 d. gavo užsakymą sukurti šį darbą. Sąlyginai nedidelio formato mozaikai, prie kurios sukūrimo buvo planuojama dirbti 3 metus, buvo paruoštos dvi marmuro plytos, pasirinktas Nesterovo tapybos darbas. Numatytas užmokestis siekė 13 800 rublių. Ši mozaika pareikalavo žymiai daugiau laiko sąnaudų, atėmė daugiau jėgų nei buvo planuota, nes, atlikus darbą, 1898 m. lapkričio 28 d. akademikas Nikodemas Silvanavičius pasiprašė išleidžiamas iš Akademijos dailininkų mozaikininkų draugijos. Priežastimi nurodė amžiaus brandą ir akių ligą. 63 metų amžiaus dailininkas gal ir galėjo būti nepajėgus tęsti kenksmingo mozaikų kūrimo, bet galbūt norėjo ilgiau pabūti ir slaugyti savo sergančią žmoną Pelagiją. Taigi šiuo darbu dailininkas Nikodemas, išdirbęs 32 metus, išėjo užtarnauto poilsio. Žinome, kad gavo XIX a. pab. didžiausią pensiją tarp dailininkų – 1468 rublius per metus.

Silvanavičius. Paskutinė vakarienė. Detalė. Isakijaus sobore. 1866-1970 m.

Iš dokumentų supratau apie dailininko asmenybę. Jo ranka rašyti prašymai rodo buvus labai rūpestingą, kruopštų, tvarkingą žmogų, o prašymų motyvai atskleidžia jo žmogiškąjį jautrumą ir meilę artimiesiems. Byloje išlikę prašymai yra susiję su artimųjų sveikata, rūpinimusi jų derama priežiūra, išlaikymu. Yra aišku, kad mozaikininko darbas pačiam dailininkui sveikatą susilpnino, nes laužydamas stiklo smaltos mažus gabalėlius lengvai juos įkvėpdavo į plaučius… Dokumentai byloja, jog dailininkas sirgo mažakraujyste, bronchitu, regėjimo silpnėjimu.Tačiau jis buvo jautrus, darbštus kūrėjas, kuklus ir giliai dvasingas žmogus. N. Silvanavičius kūrė ir Vakarų Europai būdingą sakralinį meną, tapė mūsų krašto bažnyčioms altorinius paveikslus, laisvalaikiu mėgo kurti portreto ir buitinio siužeto paveikslus. Bet profesinėje veikloje jis pasižymėjo kaip akademinis mozaikų kūrėjas.
Reikia žinoti, kad mozaikos XIX a. pabaigoje Rusijos sakraliniame mene buvo labai vertinamos. Dailininkai stažuotis buvo siunčiami į Italiją. N.Silvanavičius dirbo su pačiais geriausiais šio meno atstovais savo laikmečiu. Bizantiniame mene ypač reikalingas tikėjimas. Talentas ir intensyvus dvasinis gyvenimas padėjo Nikodemui tapti dailininku, kalbančiu apie Dievą per savo kūrinius, kurie vertinami už kruopštų atlikimą ir pirmavaizdžio paveikslo stiliaus išsaugojimą. Šis dailininko akademiko darbas Viešpaties prisikėlimas buvo vienas paskutinių mozaikos darbų jo gyvenime. Tikėtina, kad šiuo darbu dailininkas Silvanavičius visiškai atskleidė krikščioniškojo meno grožį bei savo nepaprastą meistriškumą.
Dailininkas Nikodemas Silvanavičius atvažiavo nuolat gyventi į Birštoną 1901 m., jau padaręs didžiuosius savo mozaikos darbus Peterburge ir trokšdamas ramybėje sulaukti žemiškojo gyvenimo saulėlydžio, tačiau jo troškimams ilgiau pagyventi mūsų kurorte nebuvo lemta išsipildyti. Mirus mylimai žmonai Pelagijai, po poros metų vėl išvyko atgal į Peterburgą. Ir sugrįžo čia tik poilsiui.
Pažvelkime į Nikodemo sukurtą mozaiką. Prisikėlusiojo Kristaus grožis spinduliuoja labai švelniai ir subtiliai. Šventojo kūno figūros statiškumas pabrėžia vidinio gyvenimo dinamizmą, kuris itin išraiškingas tampa akyse, pilnose tikėjimo ir ugnies. Akys atvertos plačiai, net neproporcingai, jo žvilgsnis sustiprinamas virš antakių esamais atspindžiais ir tai prikausto žiūrinčiojo žvilgsnį. Psalmėje sakoma: „Mano akys visada žiūri į Viešpatį“ (Ps 25, 25). Jos atvertos Išganytojo spindėjimui ir jo kūrinių matymui. Žmogus, žvelgdamas į Išganytoją, tarsi pražysta. Žvelgdamas į kryžių laikantįjį Kristų, prisimename, jog mūsų žmogiškasis orumas remiasi panašumu į Dievo paveikslą. Esame panašūs į Kristų! Čia slypi visa žmogaus didybė ir grožis! Kaip Prisikėlęs Kristus yra Tėvo atspindys, taip ir mes, nešiojantys Išganytojo atvaizdą savo širdyse ir nuolat nusivalantys Susitaikinimo sakramente, vis iš naujo atkuriame tą pirmykštį Dievo kūrinio grožį savyje ir tampame Dievo paveikslu pasauliui.
Kristus tikrai prisikėlė! Aleliuja! Eucharistijoje, kai dalyvausime, džiaukimės, nes mūsų Valdovas Kristus mus kviečia į puotą…
Dr. Roma Zajančkauskienė

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *