Tautodailininkė Angelė Rauktienė: „Norint tęsti tradicijas, neužtenka, kad margutis būtų gražus“

Tautodailės metams

Margučių marginimas – tai viena iš unikalių tautodailės sričių, atsispindinti per šimtmečius susiformavusias velykines lietuvių liaudies tradicijas. Dar prieš 50 metų tradiciniu margučių marginimu užsiimdavo ir vaikai, ir suaugusieji, tačiau iš Veiverių kilusi tautodailininkė, margučių margintoja, Angelė Rauktienė pastebi, jog šiais laikais į šį amatą žiūrima ne kaip į tradiciją, o kaip į žaidimą, todėl senieji marginimo būdai ir raštai Lietuvoje po truputį nyksta.
– Artėjant šv. Velykoms, pokalbį pradėkime nuo šventinio simbolio – margučio: ką jis reiškia?
– Velykinis kiaušinis simbolizuoja atgimimą, kai po žiemos sąstingio pabunda gamta, o pirmieji mus sveikina paukščiai, kurie atneša naują gyvybę į lizdą. Iš pradžių paukštelis maskuoja lizde kiaušinuką, todėl jis yra raibas (visai kaip margutis) ir susiliejantis su gamta, o iš to mažučio taškelio vystosi nauja gyvybė, prasideda naujas gamtos ciklas. Kiekvienais metais vyksta tas pats, bet tuo pačiu tai yra nepakartojama.
– Esate tautodailininkė, margučių margintoja, sakykite, kaip Jūs pati susidomėjote šiuo amatu?
– Viskas prasidėjo nuo tėvų, kurie gyveno kaime. Mama buvo siuvėja, siuvo nuotakoms sukneles, krikšto rūbelius ir visada „raitė“ ką nors gražaus: įvairius nėrinukus, papuošimus. Tačiau, atėjus pavasariui, ji visus siuvimus atidėdavo į šalį ir paimdavo į rankas peiliuką, kuriuo skutinėdavo velykinius margučius. Mamytė dažniausiai kiaušinius virdavo svogūnų lukštuose. Tiesa, tuomet jau buvo galima įsigyti ir šiek tiek sintetinių dažų, kuriuos suvalkietiškai mama vadino „kvarbomis“. Taigi prisivirdavo tų „kvarbų“, įmerkdavo į jas margučius ir vėliau juos skutinėdavo.
Tradiciškai po keletą margučių mama padovanodavo kaimynams, krikšto vaikams, draugėms. Na, o man tie prisiminimai labai gražūs: būdavo tiesiog sėdi ir stebi, kaip mama raito ant tų kiaušinukų įvairius raštus. Atrodo, jog viską galėjo nupiešti… Aš taip pat be galo norėjau taip „raityti“, nors, tiesą pasakius, pieštuku ant lapo piešti man taip nesinorėjo. Gerai pamenu, jog pirmą kartą peiliuką į rankas paėmiau būdama penkerių metų. Nuo tada viskas ir prasidėjo… Buvo etapas, kai tai darydavau ne taip intensyviai, tačiau, atsiradus vaikams, vėl viskas stojo į savo vėžes.
– Ar margučių marginimo tradicijas turi tik lietuviai?
– Gilias margučių marginimo tradicijas turi ir kitos valstybės, o ypač slavų šalys: Ukraina, Baltarusija, Bulgarija, Lenkija. Ten margučių marginimas ypač vertinamas ir puoselėjamas, o pas mus tai jau primiršta… Truputį liūdna, kad šiais laikais dauguma lietuvių į margučių marginimą žiūri tiesiog kaip į smagų žaidimą.
– Visgi lietuviškas margutis tikriausiai kuo nors skiriasi nuo kitų tautų?
– Kiaušinių skutinėjimas laikomas vienu iš seniausių ir gražiausių velykinių kiaušinių marginimo būdu. Juk į tą lukštelį įbrėžiame savo parašą, savo tapatybę. Bet koks ornamentas susideda iš brūkšnelio ir taško, o kokios kompozicijos iš jų sukuriamos, tai yra kiekvieno margintojo išmonė. Marginant vašku yra 6 skirtingi ženklai, piešiant peiliuku taip pat yra vos keletas ženklų: taškas, brūkšnelis trumpesnis ir ilgesnis, riestas brūkšnelis į kairę, riestas į dešinę. Iš to galima sukurti pačius gražiausius raštus. Šiuo principu paremta beveik visa mūsų tautodailė: juostos, drobės, rankšluosčiai, austinės lovatiesės. Kitos šalys turi suskaičiavusios ir tradicinių margučių ornamentų skaičių, taip pat turi ir mokyklas, kur viso to mokosi nuo mažens. Lietuviai neturi suklasifikavę ornamentų, tik atskirus elementus: žvaigždutė, šakelė, paukščio pėdutė ir pan.
Lietuviški raštai tikrai skiriasi. Viskas, kas atsispindi mūsų tradiciniuose audiniuose, mezginiuose, atsispindi ir margutyje. Lietuvoje yra keli tradiciniai marginimo būdai: veidrodis – vienas kiaušinuko šonas toks pats, kaip ir kitas, kitas būdas – juosta, kuri eina aplink kiaušinį išilgai arba skersai (jei juosta eina skersai, tuomet išmarginami kiaušinio galai) ir senasis tikrasis marginimo raštas – simetriškas, kai ornamentai susipina į vieną visumą, nes tikras tradicinis margutis turi būti išbaigtas.
Kitos šalys pasižymi ne tik raštais, bet išskirtinėmis technikomis. Pavyzdžiui, Slovakijoje ant kiaušinio piešiama paprastu pieštuku, bet visa tai pas juos atėję iš senų laikų, tad nereikėtų to painioti su šiuolaikine grafika.
– O kaip su spalvomis? Ar jos ką nors reiškia?
– Pačioje pradžioje spalvos buvo išgaunamos natūraliais dažais: vieni merkė į ąžuolo žievės raugą, kiti alksnio ar obels. Visgi dabar tai jau nyksta, jei kas šiuos būdus ir išbando, tai daugiausia etnologijos puoselėtojai. Sintetiniai dažai atsirado kiek vėliau. Tiesa, Klaipėdos krašte sintetiniais dažais kiaušinius marginti pradėta anksčiau, nes čia klestėjo prekių atvežimas, todėl jie buvo lengviau prieinami. Tai nulėmė ir kitokias šio krašto tradicijas: jau prieš 70–80 metų, o gal ir daugiau, klaipėdiškiai kiaušinių neraižė, o dažydavo ryškiom spalvom. Vėliau margaspalvius kiaušinukus sudėdavo į suformuotą lizdelį, o kitą rytą vaikai dumdavo į sodą jo ieškoti.
– Užsiminėte, jog visa mūsų tautodailė paremta panašiu marginimo principu: ar tai reiškia, jog margučių marginimo technikos, raštai Lietuvos regionuose taip skiriasi?
– Spalvos išgaunamos buvo panašiu būdu, na, o technikos tikrai skyrėsi. Suvalkijoje (Veiveriuose, Kazlų Rūdoje, Kauno link) žmonės margučius margino skutinėdami. Suvalkiečiai sakydavo, jog marginimas vašku – tai tinginių darbas. Kaip ir sakiau, Klaipėdos krašto tradicijos nuo suvalkietiškų skyrėsi, nes ten margučius dažydavo ryškiom spalvom, o Suvalkijoje viskas buvo renkama iš gamtos, todėl ir spalvos buvo natūralios. Klaipėdos krašte atsirado ir kita išskirtinė, tik šiam regionui būdinga technika: ant dažais nudažyto kiaušinio vašku buvo piešiami raštai, tada jis buvo merkiamas į kopūstų rūgštį, kuri „nuėsdavo“ nuo margučio dažus, tačiau po vašku jie išlikdavo, vėliau nušildydavo ir patį vašką, kol galiausiai likdavo natūralus kiaušinis, tačiau su spalvotais piešiniais. Priešingai nei Suvalkija, gili Žemaitija labai narsiai margino vašku, na, o Aukštaitijoje marginimo tradicijos kiek susipynusios.
– Jūsų nuomone, ar šiais laikais vis dar populiarios senosios marginimo technikos?
– Iš tradicinių marginimo būdų dabar žmonės daugiausia naudoja svogūnų lukštus, kuriuos apsuka įvairiais augalais ir taip išgauna raštus. Kitus būdus naudoja tik pavieniai žmonės, besidomintys tradicija. Šiais laikais atsirado įvairių pramogų, kitų veiklų, žmonės dažnai skuba, todėl tradicinis margučių marginimas vis dažniau lieka užmaršty. Tikriausiai reikia pasidžiaugti, kad paskutiniu metu prie margučio žmonės grįžta nors ir tam trumpam laikui.
Kai kur nors būnu pakviesta vesti pamokėles vaikams, būna labai gaila, kad vis neužtenka paskirto laiko. Margučiui labai reikalinga simetrija, todėl reikia bent keleto pamokų, o ne poros valandų. Norint tęsti tradicijas, neužtenka, kad margutis būtų tik gražus, reikia ir trupučio žinių. Kad ir kaip bebūtų gaila, pastebiu, jog vis dažniau siekiama tiesiog greito rezultato.
– Ką apskritai manote apie šiuolaikines technikas, pavyzdžiui, lipdukus?
– Lipdukas – tai pats primityviausias būdas, kuris nereikalauja nei laiko, nei pastangų, todėl kur kas labiau džiugintų, jei žmonės lipdukus išsikarpytų patys, sukurtų tam tikrus ornamentus.
– Dėl koronaviruso pandemijos šiemet Velykas švęsime kitaip: kokiais būdais patartumėte žmonėms marginti kiaušinius per šv. Velykas?
– Svogūnų tikriausiai rasime kiekvienuose namuose, o tai yra labai įdomus, tradicinis marginimo būdas. Be to, dažnai žmonėms lieka vadinamųjų šaltų dažų nuo praėjusių metų, todėl tai puikus metas sunaudoti viską, ką turime. Vaikams labai paprastas būdas: kiaušinį šiek tiek įvynioti į popierinę servetėlę, šaukšteliu paimti paruošto dažo ir užpilti mažą dėmėlę ant kiaušinuko, kitoje vietoje užtaškuoti kitos spalvos dažo, tačiau reikia stengtis, kad dažai nesusilietų. Tokiu būdu kiaušinuką nuspalvinus, palikti su servetėle lėkštelėje ir po kelių valandų pamatysite gražų rezultatą.
– Na, o kaip atrodo Jūsų šeimos margučių kraitė?
– Kai atsirado anūkų, atsirado ir daugiau skubėjimo. Nepaisant to, stengiuosi išlaikyti skutinėjimo tradicijas, vaikai margina vašku. Anūkas Joringis, sulaukęs 5 metukų, irgi jau pabandė skutinėti ir tai darė labai kruopščiai ir kantriai, todėl sakiau: „Na, vaikine, tu tik paauk, būsi mano pagalbininkas“. Kita anūkė iki kiaušinuko dar nepriėjo, bet jau dabar matome, jog labai mėgsta piešti, todėl tikiuosi, kad susidomės ir marginimu..
Na, o mes su vyru margučius renkame jau nuo 2006 metų, esame atidarę „Margučių palėpę“, kurioje turime sukaupę daugiau nei 2400 velykinių simbolių. Tie margučiai yra pagaminti iš įvairių medžiagų: stiklo, molio, medžio, akmens, vilnos, surinkti iš įvairių šalių, Lietuvos tautodailininkų. Mano vyras taip pat yra menininkas, todėl jis yra sukūręs margučių iš medžio akliesiems, kuriuose ornamentai išpjaustyti į gilumą. Muziejuje taip pat vedame edukacijas, mokome marginimo technikų, atvažiuoja ir jaunos šeimos su vaikais.
– Kaip manote, ar margučių marginimo tradicijos Lietuvoje dar ilgai gyvuos?
– Šiuo klausimu esu šiek tiek pesimistė. Šiais laikais žmonės skuba, o margučių marginimas reikalauja ilgo ir kruopštaus darbo, todėl šios tradicijos jau dabar po truputį nyksta. Žinoma, tai neišnyks greitai, tačiau manau, jog po 100 metų žmonės Velykas švęs kitaip, o marginimas bus puoselėjamas retose šeimose.
– Ačiū už pokalbį
Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *