Istorija apie gyvenimus šalia bažnyčios (I)

„Tolima nedidelių miestelių, juos administravusių dvarų ir bažnyčių istorija tebėra labai fragmentuota, – kalba istorikas, Balbieriškio Tolerancijos centro vadovas Rymantas Sidaravičius, – pavyzdžiui, miškakirčių gyvenvietė Birštono giriose prie trijų upių – Ringio, Peršėkės ir Nemuno – pirmąkart paminėta 1502 metais, vėliau atsiradęs dvaras, įsteigta katalikų parapija, o bažnyčia pastatyta apie 1520 metus“.

Jurisdikoje gimęs M. Vaičiūnas.

Pasak R. Sidaravičiaus, istorija šiam Užnemunės miesteliui nebuvo dėmesinga: Balbieriškį valdę svetimtaučiai dvarininkai rūpinosi tik verslais ir darbo jėga, konkuravo su bažnyčia dėl įtakos, vienus parapijos ganytojus rėmė, su kitais netgi bylinėjosi teismuose. Šiandien senoji miestelio istorija palaidota pelenuose: dvaras, kapinių koplyčia ir visi šalia bažnyčios buvę vadinamosios jurisdikos trobesiai sudegė Pirmojo pasaulinio karo metu, senoji medinė bažnyčia su šimtamečiu kultūros paveldu pelenais virto 2013 metais. Dalis rašytinių dokumentų saugoma mūsų valstybės, dalis Lenkijos, Rusijos, kitų šalių archyvuose. Dažnai istorija keliaudavo paskui žmones, o jų tautinė priklausomybė buvo labai įvairi. Dėl to Balbieriškyje ir įkurtas Tolerancijos centras.
Šeimos istorijos liudijimas
Pirmasis Balbieriškio parapijos istoriją XX a. aprašė balbieriškiečio prelato Mykolo Krupavičiaus (1885–1970) mokslo draugas kunigas Jonas Reitelaitis (1884–1966). Jis iš lotynų kalbos išvertė išlikusius bažnyčios inventorizacijų ir vizitacijų aprašus. Stebuklu galima vadinti šiandien valstybės archyve saugomą kunigo rankraštį.
Žmonių gyvenimai mums gali papasakoti šalies, regiono ar vietovės istoriją. Kiekviena šeima šiandien gali ieškoti giminės šaknų archyvuose, kuriuos anksčiau tvarkė vienintelė civilinius teisės aktus registravusi bažnyčia. Jos įrašų gelmė siekia kelis šimtus metų.
Iš savo senelio (mamos tėvo) Mykolo Vaičiūno pasakojimų žinojau jį gimus Balbieriškio jurisdikoje (Jurzdike), jo tėvus Silvestrą ir Marijoną tarnavus bažnyčiai – tėvas dirbo dailide ir stogdengiu, motina kepdavo pyragus klebono stalui. Statant naująją bažnyčią tėvas nukrito nuo pastolių ir mirė turėdamas 39 metus. Motina mirė sulaukusi 50 metų. Pasak senelio Mykolo, jo tėvai bažnyčioje meldėsi ir miestelyje bendraudavo lenkų kalba, namuose – tik lietuviškai. Jurzdiko žemės sklypas, kuriame buvo Vaičiūnų sodyba, turėjo bažnyčios privilegijų. Sukūręs šeimą (1909 m.) M.Vaičiūnas įsigijo žemės Aukštojo Balbieriškio kaime ir persikėlė ten, tačiau nuosavybę Jurzdike išlaikė iki sovietinės okupacijos 1940 m.
Kiekviename Lietuvos miestelyje, turėjusiame bažnyčią, šalia buvo jurisdika, populiariai vadinama jurzdiku. Baigiantis XVIII amžiui, Balbieriškio jurisdikoje gyveno keturi daržininkai: Jurgis Bendoravičius, Jonas Aleksandravičius, Karolis Žukauskas ir Baltramiejus Vaičiūnas. Per metus kiekvienas bažnyčiai turėjo atidirbti 20 dienų. Ant bažnyčios žemės gyvenantieji savo pirkiose Andrius Zietcas, Antanas Zenkevičius ir Pranas Laukaitis klebonui per metus privalėjo mokėti po 20 zlotų činšo.
Balbieriškio bažnyčios, nūnai valstybės archyvuose, išliko jurisdikoje gimusio Mykolo Vaičiūno šeimos įrašai apie svarbiausius gyvenimo momentus. Pats mano senelis Mykolas (1888 09 13 – 1968 09 29) turėjo tris seseris: Marijoną (1883 03 17 – 1885 03 03),

Vienintelis šimtametis jurisdikos namelis sulaukė šių dienų.

Rozaliją (1885 08 14 – 1886 12 29), Petronėlę (1891 06 24 – …) ir brolį Juozą. Mykolo tėvai, mano proseneliai, Balbieriškio bažnyčioje tuokėsi 1882 m. birželio 20 d. Motinos Marijonos (1863 02 10 – …) tėvai – Rozalija Švirinaitė ir Motiejus Sinkevičius. Tėvas Silvestras (1858 12 31 – 1897 09 29) turėjo brolį Motiejų (1862 02 17 – …) ir keturias seseris: Marijoną (1864 10 04 – …), Marcijoną (1849 04 23 – …), Petronėlę (1852 10 09 – …) ir Ievą (1856 03 01 – …). Silvestro tėvai, mano proproseneliai, Balbieriškio bažnyčioje tuokėsi 1848 m. kovo 5 d. Motinos Kotrynos (1825 – 1880 05 12) tėvai – Kotryna Verksnytė ir Kazimieras Adomas Kalinauskas. Tėvas Simonas Vaičiūnas (1825 10 06 – 1870 04 05) turėjo tris brolius: Antaną Povilą (1823 01 16 – …), Julijoną (1832 01 08 – …), Silvestrą (1829 06 20 – …) ir keturias seseris: Magdaleną (1828 07 19 – …), Liudviką (1838 05 27 – …), Marijoną Petronėlę Kotryną (1820 08 26 – …) ir Prancišką (1834 03 02 – …).
Simono tėvai (mano proproproseneliai) Kotryna Levanauskaitė (1798–1847 10 27) ir Baltramiejus Vaičiūnas (1798 – 1848 04 08) Balbieriškio bažnyčioje tuokėsi 1819 m. spalio 26 d. Ties šiuo įrašu Vaičiūnų giminės šaknys ir baigiasi.
Bažnyčios jurisdika
Istorikas prof. Edvardas Gudavičius rašo, jog jurisdika, jurzdika – feodalizmo laikų miesto žemių arba paties miesto dalis, priklausanti ne magistratui, o kuriam nors feodaliniam savininkui, dažniausiai bažnytiniam. Lietuvoje jurisdikų atsirado XVI amžiuje, galutinai įsigalėjus luominei bajorų žemėvaldai. Jurisdikoms teisinį pagrindą sudarė žemės feodalinės nuosavybės imunitetas.
Kas gyveno feodalo žemėje, turėjo tapti jurisdikos savininko valdiniu, nebuvo laikomas miesto piliečiu. Vilniuje XVI–XVII a. jurisdikų turėjo didžiojo kunigaikščio pilininkas (vadinamasis horodničius), vyskupas, kapitula, stačiatikių metropolitas, vienuolynai. Jos susidarė, kai 1387 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila  stambiesiems bajorams (pvz., Goštautams) ir Vilniaus vyskupui privilegijomis dovanojo sklypų. XVI–XVIII a. didžiausios jurisdikos buvo Radvilų, Sapiegų, Chodkevičių, Pacų, 1579 m. atsirado Vilniaus akademijos jurisdika. Mažesniuose miestuose jurisdikas turėjo klebonai. Plečiantis miestams jurisdikų daugėjo (Vilniuje ir Kaune – didikų ir vienuolynų, Vilniuje ir Gardine – žydų bendruomenių, Trakuose – karaimų bendruomenės). Jurisdikos skaldė miestus į atskiras ūkines, administracines ir teismines dalis, trukdė jiems plėstis ir klostytis juose kapitalistiniams santykiams. 1791 m. Abiejų Tautų Respublikos Seimo įstatymas numatė panaikinti jurisdikas, bet jį įvykdyti sutrukdė valstybės padalijimai. Jurisdikos išnyko, kai Lietuvą 1795 m. užėmė Rusija ir įvedė rusiškus miestų įstatymus.
Žemės renta
Balbieriškio jurisdikos gyventojai, tarnavę bažnyčiai, skyrėsi savo prievolių pobūdžiu: vieni atliko darbus, kiti mokėjo činšą. Enciklopedija pateikia išaiškinimą, jog činšas – feodalinių ir vėlesnių laikų Europos žemės renta, baudžiauninkų ir laisvųjų žmonių, žemės naudotojų arba laikytojų mokama senjorui, vėliau – žemės savininkui pinigais arba natūra. Jų santykius reguliavo činšo teisė.
Šalyse, kuriose nuo XVI a. stiprėjo baudžiava (Vokietija, Lenkija, Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė), činšą daugiausia mokėjo baudžiauninkai. Lietuvoje pirmosios žinios apie činšą yra iš XIV a. pirmosios pusės. Činšas plito plėtojantis prekiniams piniginiams santykiams, žemvaldžiams siekiant gauti kuo daugiau pajamų.
Pagal 1529 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio nuostatus, kai kuriems valstiečiams nustatytas vie-nos kapos lietuviškų grašių (tiek kainavo 2 karvės) metinis činšas. Per XVI a. antrosios pusės Valakų reformą panaikinus valstiečių žemės nuosavybės liekanas, činšas galutinai virto pinigine duokle. Činšo teise naudojosi miestelių gyventojai, činšas buvo renkamas iš malūnų, –degtinės varyklų, alaus daryklų, smuklių (karčemų), upių kel-tų pajamų. Činšą mokėjo smulkieji bajorai, kurie gyveno stambiųjų žemvaldžių valdose.
Mokesčio dydis priklausė nuo žemės ploto, atodirbio rentos dydžio, žemės kokybės, valstiečių ūkių pajėgumo bei našumo, gamtinių sąlygų. 
Lietuvoje 1861 m. naikinant baudžiavą susidarė činšininkų, valstiečių, pagal sutartis nuomojusių žemę, grupė. Dalis jų, sudarę terminuotas sutartis, gavo teisę žemę išsipirkti. 1864–1866 m. Užnemunėje, 1886 m. kituose Lietuvos kaimuose, o 1926 m. ir miestuose bei miesteliuose nustojus galioti činšo teisei, nebeliko ir činšo.

Justinas ADOMAITIS

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *