Žibuoklės kasininkei

Sutrikusių, vienas nuo kito užsidariusių žmonių žemę budina pavasaris. Į vis aukščiau kopiančią saulę žvalgosi jos išsiilgę gyviai, stiebiasi žolės. Amžinasis gamtos ratas nesustodamas sukasi. Ir Nemunas plukdo kaip plukdęs savo vandenis – tik pastaruoju metu vis vienišas, be krantine žingsniuojančių ir jį tarsi lydinčių pramogautojų – kaip buvome įpratę.
Šiomis dienomis dažnai ne tik klausiame, bet ir pasitikriname, kas svarbu, kurie darbai išties reikalingi, reikšmingi, o be kurių kol kas galime ir apsieiti. Uždarę mokyklas, įstaigas, guodžiamės, jog be maisto parduotuvių neliksime ir pagaliau pamatome kasininkes – pasirodo, kad jos labai reikalingos – tarsi gydytojai, vaistininkai, gelbėtojai. Anksčiau tokia mintis nebūtų atėjusi.
Keistas išgyvenimo metas, kai uždaręs duris pasitikrini ne tik už jų likusius – ir save: draugas ar priešas sau esi, ar moki būti vienas. Netrūksta patarimų, kaip ir šiuo metu gyventi prasmingai, net linksmai. Rodos, turėtum džiaugtis galimybe kraustytis į virtualią erdvę – moki bendrauti ir ryšį su pasauliu palaikyti skaitmeninėmis priemonėmis. Bet širdyje vis tiek neramu. Ne dėl savęs – dėl neišmokstamų pamokų, ir ne todėl, kad mokyklų durys užvertos. Kas turi atsitikti, kad patikėtume, jog ne stygius, o tas žemę alinantis godumas mus pražudys. Ir nei rangai, nei turtai negelbės.
Kuklią žibuoklių puokštelę padedi ant prekystalio ir šypteli: įdomu, kokio dalyko mokytojas įvertins šią tavo išmoktą pamoką. Ir kažin, ar ji šiuolaikiška – nė kompiuterio nereikėjo. Bet jauti, jog svarbi. O pavasaris ir pro uždaras duris ateina – tik širdies neužverk.
Genovaitė