Vytautas Kandrotas: esu dėkingas savo mokytojai Eugenijai Rimšienei, padėjusiai pamilti Prancūziją

Vytautas Kandrotas (g. 1975 m.) – mūsų kraštietis, leidėjas, fotografas ir rašytojas, viešosios įstaigos „Terra Publica“ steigėjas. Vytautas jau dvylika metų fotografuoja lankytinas Lietuvos vietoves, rengia pažintines knygas ir kelionių vadovus, o jo straipsnius ir nuotraukas spausdina šalies žurnalai ir nacionaliniai portalai. Tačiau 2019-ųjų metų pabaigoje Vytautas pateikė tikrą staigmeną – išleido autorinę knygą „Pažink Prancūziją“.
Š. m. kovo 27 dieną Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje turėjo įvykti šios knygos pristatymas ir susitikimas su autoriumi, bet dėl šalyje paskelbto karantino renginys atšauktas. Tikimės, kad ateityje dar bus proga su autoriumi susitikti gyvai, o laikraščio skaitytojams siūlome interviu su Vytautu Kandrotu.
– Vytautai, jau daug metų esate žinomas kaip keliautojas po Lietuvą, pažintinių knygų ir kelionių vadovų po mūsų šalį sudarytojas. Ir staiga Jūsų gyvenime atsiranda Prancūzija…
– Iš tiesų, tiems, kurie mane pažįsta – tai nėra jau toks didelis netikėtumas. Baigiau tuometinę Jiezno vidurinę mokyklą, o joje buvo dėstoma ne anglų, bet prancūzų kalba. Būtent per prancūzų kalbos pamokas įvyko pirmoji mano pažintis su šalimi, jos kalba, kultūra, istorija.
Ir ne tik. Pavyzdžiui, vadovėlio priešlapiuose buvo Paryžiaus miesto planas, pagal jį mes turėjome išmokti papasakoti, kur yra Luvras, o kur – Eifelio bokštas. Kai 1999 metais pirmą kartą nuvykau į Paryžių, net nustebau: kaip gerai pažįstu miestą. Tad aš be galo dėkingas savo prancūzų kalbos mokytojai Eugenijai Rimšienei, kuri sugebėjo perduoti mums ne tik sausą gramatiką, bet ir meilę šiai šaliai. Todėl ir knygos dedikacija skirta mano Mokytojai.
– Kaip kilo mintis rašyti knygą „Pažink Prancūziją“?
– Mintis parašyti tokią knygą kilo dar 2011 metais, kai stažuotės metu teko ilgiau paviešėti Paryžiuje. Tuomet ir pagalvojau: kaip fotografas ir leidėjas galėčiau dar ką nors naudinga nuveikti, juk gyvenu turistų geidžiamiausiame mieste. Iki tol jau buvau apsilankęs Bretanėje ir Provanse, Lione ir Strasbūre, bet pradėjus dėlioti knygos turinį tapo akivaizdu, kad šalį pažįstu nepakankamai. Nuo 2011 metų pradėjau nuolat lankytis skirtinguose Prancūzijos regionuose, o 2018-aisiais, kai gimė knygos rankraštis, Prancūzijoje praleidau dar du mėnesius – automobiliu apvažiavau Korsikos salą ir pietinius Prancūzijos regionus.
– Ir kas gi laukia skaitytojų?
– Skaitytojų laukia 350 puslapių teksto – gana glausto, nes medžiagos yra tiek, kad visko tiesiog nebuvo įmanoma sudėti. Stengiausi rašyti šmaikščiai, su humoru, dažną skyrelį pradedu tiesiog prancūzišku anekdotu ar kokiu nors kuriozišku savo paties nuotykiu. Esu fotografas, tad skaitytojų taip pat laukia 500 spalvotų nuotraukų. Juk kartais viena nuotrauka pasako daugiau nei ilga pastraipa teksto… Knygoje – 4 dideli skyriai. Kiekviename iš jų skaitytojas raginamas siekti vis kitokio tikslo: pirmiausia su Prancūzija susipažinti, o po to – kartu su autoriumi keliauti, ragauti ir patirti…
Stengiausi, kad kiekvienas, perskaitęs šią knygą, Prancūzijoje pasijustų savas, net keliaudamas po ją pirmą kartą. Aš pats kai kuriuos dalykus supratau tik penktoje, dešimtoje ar penkioliktoje kelionėje…
– Prancūzija – antroji Jūsų mylimiausia šalis po gimtinės. Kaip ją pristatytumėte tiems, kuriems dar neteko joje pabūti?
– Lietuviams Prancūzija kelia dvejopus jausmus. Vieni į šią šalį žvelgia kaip ir daugelis pasaulio piliečių – jiems tai svajonių atostogų kryptis. Jei kalbėdamas telefonu su pašnekovu iš Lietuvos prasitariu, kad esu Prancūzijoje, dažnai išgirstu pavydų švilptelėjimą ir palinkėjimą: „Gerų atostogų!“ Ir nesvarbu, kad kovo mėnuo, o aš dirbu Paryžiaus knygų mugėje. Kitiems Prancūzija atrodo arogantiška ir brangi valstybė, kurios piliečiai nemoka arba nekalba angliškai. Tad lietuviai paprastai bijo savarankiškai po ją keliauti ir renkasi kitas kryptis. Todėl niekada nebuvusius Prancūzijoje noriu padrąsinti pačius ten nukeliauti ir paneigti išgirstus mitus.
– Kas labiausiai žavi šioje šalyje?
– Tai tikrai puiki šalis humanitarams, jei nori atsipalaiduoti ir pasisemti kultūros. Nepaisant visų revoliucijų, prancūzai saugo meną ir paveldą, kaip sarginiai šunys budi prie pamatinių demokratijos vertybių ir aktyviais veiksmais parodo apsileidusiai valdžiai, kas vadovauja šaliai, net jei tai išvirsta į streikus ir riaušes, kurios paralyžiuoja atsitiktinio turisto kelionę. Mane žavi vidinė ir išorinė kultūra, kuri kaip kurortas veikia inteligentišką leidėjo sielą. O labiausiai – menas gyventi lengvai, neapsunkinant nei savęs, nei kitų, vadinamas art de vie, kurio paslaptį nesėkmingai įminti bando daugelis Prancūzija besižavinčių užsieniečių.
– Matyt, pastebėjote ir tik prancūzams būdingų tradicijų ar užsieniečiams nesuprantamų keistenybių?
– Keistenybių yra daug. Rašytoja Piu Marie Eatwell knygoje „Ar jie tikrai valgo varles?“, beje, 2016 metais išleistoje ir lietuvių kalba, meistriškai sudėlioja stereotipinį prancūzo portretą. Autorė analizuoja net 40 populiariausių mitų apie prancūzus įvairiausiose jų gyvenimo srityse: meilėje ir šeimoje, virtuvėje ir restorane, darbe ir laisvalaikiu.
Žinoma, visų šių mitų savo knygoje negalėjau aptarinėti, tačiau stengiausi patvirtinti arba paneigti dažniausiai pasitaikančius.
– O gal net atradote ir sąsajų su Lietuva?
– Taip, šia tema domiuosi kiekvienoje valstybėje, į kurią nuvažiuoju. Prancūzijos ir Lietuvos ryšiai nėra tokie tolimi, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Mes net esame turėję bendrą karalių, o Stanislovas Leščinskis, išleidęs savo dukrą už Karolio XV, tapo ne tik Prancūzijos karaliaus uošviu, bet ir Lotaringijos kunigaikščiu. Man imponuoja Henriko Benedikto Tiškevičiaus (1853–1935) asmenybė. Jį pagrįstai laikau savo profesijos atstovų – kelionių fotografų – pirmtaku. Išvežtas gyventi į Paryžių pas dėdę po antrojo sukilimo, užaugęs H.B.Tiškevičius paveldėjo milžiniškus turtus ir keliavo po pasaulį, fotografavo pačia naujausia anuometine įranga, eksponavo savo darbus Paryžiuje, Berlyne, Lvove, Vilniuje ir Varšuvoje. 1876 metais pasaulinėje parodoje JAV grafas atsiėmė aukso medalį už įspūdingas reportažines nuotraukas iš Alžyro. Labai džiugu, kad man jau išleidus knygą Šiaulių fotografijos muziejus pranešė, jog aukcione įsigijo dalį H. B. Tiškevičiaus fotografijų ir jas bus galima pamatyti Lietuvoje, ne tik Prancūzijoje ar Lenkijoje, kur saugoma nemaža kolekcijos dalis.
– Tikriausiai pajutote ir tai, kad Prancūzijoje labai svarbu pasisveikinti, padėkoti ir atsisveikinti. Kaip manote, kodėl?
– Jau minėjau, kad prancūzai yra išskirtinai mandagi tauta. Net maži vaikai provincijos kempinge, kur tikrai nesilanko aristokratijos atstovai, tau iš tolo šaukia: „Bonžūr, Mesjė!“ (laba diena, pone!). Nejučia pradedi atsakyti tuo pačiu. Po to suvoki, kad tai ne tik smagu, bet ir verta. Mandagiai pasisveikinus, paprašius, padėkojus tave priims ir aptarnaus daug paslaugiau ir maloniau.
– Kokius maršrutus Prancūzijoje rekomenduojate skaitytojams, žinoma, po to, kai gyvenimas vėl tekės įprastu ritmu?
– Knygoje publikavau 5 maršrutus, kurie tikrai neapima visos šalies teritorijos. Net ir tokios apimties leidinyje neįmanoma sudėti visų lankytinų vietų – juk šalis dešimt kartų didesnė už Lietuvą. Vidinė keliautojo drama – vykti į tą pačią vietą, kuriai jauti nostalgiją, ar dairytis į naujus horizontus. Taigi atrinkau tik tuos regionus, į kuriuos grįžau antrąkart arba tvirtai prisižadėjau sugrįžti. O keliaujantiems į Prancūziją rekomenduočiau „susiplakti kokteilį“ iš jūrinės ir žemyninės dalies: šalis turi net 6 000 km pakrantės ir 22 skirtingus istorinius regionus. Vasarą pajūryje nuomojama daug pačių įvairiausių būstų. Tik reikia žinoti, jog poilsiautojų pamainos keičiasi šeštadieniais. Savaitę pagulėjus prie žydros jūros tikrai atsiras jėgų išsinuomoti automobilį ir apsukti ratą aplankant įdomias vietas ir kultūros paveldo objektus.
Žinoma, šių metų situacija dėl koronaviruso grėsmės iš esmės viską keičia, tad kol kas linkiu „pakeliauti“ po šalį mintimis, su knyga rankose ir susidėlioti planus ateičiai.
– Apie Prancūzijos virtuvę sklinda legendos, ar pritariate jas skleidžiantiems ir palaikantiems?
– Prancūzijos virtuvė verta atskiros knygos. Sunku trumpai papasakoti.
Dabartinės prancūziškos virtuvės tradicijos pradėjo formuotis XVI a., kai į šalį atitekėjo Kotryna Mediči, – ji supažindino prancūzus su tokiais delikatesais, kokių šie anksčiau nebuvo ragavę. Didžiosios revoliucijos metais didikų dvarų virtuvė sumišo su paprastų žmonių kasdieniais patiekalais, todėl maistas tapo paprastesnis ir greičiau paruošiamas. XIX a., nutiesus geležinkelį, kartu su migruojančiais žmonėmis ir prekėmis ėmė plisti ir regioniniai patiekalai. Prancūzijoje galima suskaičiuoti net 30 skirtingų vadinamųjų maisto regionų, dalis receptų perimti iš kaimyninių valstybių. Tai lėmė prancūzų virtuvės įvairovę – nuo jūrų gėrybių iš Atlanto vandenyno pakrantės iki šveicariškos kilmės rakletės sūrio, nuo valstietiško kepsnio šiaurės rytuose iki trumais pagardintų patiekalų pietvakariuose. Prancūzijos gastronomija įrašyta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą. Belieka tik palinkėti, kad atrastumėte laiko ir noro pasigaminti ir paragauti prancūziškų patiekalų.
– Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Ramutė Šimukauskaitė