Netoli Pakuonio gyvenanti Ona Jakubauskienė, vasario 16-ąją švęsdama garbingą 90 metų jubiliejų, artimuosius nudžiugino padovanodama savo dainų kompaktinę plokštelę. Už tai ji dėkinga žentui Aliui Zakarauskui, kuris ne tik paskatino įrašyti dainas, bet jas ir aranžavo, kartu dainavo.
O. Jakubauskienė ir A.Zakarauskas. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Dainos partizanams atminti
Plokštelėje keturiolika dainų ir visos skirtos partizanams. Kodėl jiems? Nes jų veidai, jų darbai ir šiandien gyvi senolės širdyje. Jos sužadėtinis taip pat išėjo į mišką. Išėjo ir negrįžo… Tad šios dainos ir jo atminimui.
– Manęs jau nebebus, o dainos liks. Liks ir atmintis apie partizanus. Gal ir mane prisimins, – sakė Ona Jakubauskienė, visų artimųjų: trijų vaikų, devynių anūkų, vienuolikos proanūkų ir dviejų proproanūkų jubiliatė, švelniai mamule vadinama.
– „Tyli naktis, tamsi naktis, tik nerami mano širdis./ Einu keliu, visur kapai, palaidoti mano draugai“, – suskambo skausmo kupinas posmas iš vienos dainos. Ir visos jos persmelktos skausmu, ilgesiu, meile išėjusiems į mišką sūnums, broliams, mylimiesiems…
Pagerbti… šiukšlyne
Daug skausmo, neteisybės senolei teko patirti. Širdį skauda iki šiol dėl Jiezno krašto partizanų, kurie stribų nužudyti buvo sumesti į didžiausią žydų šiukšlyną. Jame guli iki šiol. Tiesa, atgavus Lietuvai nepriklausomybę, šią vietą žymi akmuo su žuvusiųjų pavardėmis.
– Senosiose Jiezno kapinėse karo metais žuvę rusų, kitų tautų kareiviai palaidoti po vieną ir ilsisi ramybėje. Tokių kapų keli rėdai. Visų surašytos pavardės, gimimo, mirimo metai. Prie Jiezno stotelės pačiame kampe nuo senų laikų akmenine tvora aptverta gražiai prižiūrima žuvusių prancūzų kapavietė… O musų šitiems nabagams neatsirado žemės lopinėlio ir liko šiukšlyne gulėti. Skaudu…, – vos sulaikydama ašaras prisiminimais dalinosi jubiliatė.
Senolė pergyvena ir dėl to, kad garbinant partizanų vadus, „kamandinusius“ iš bunkerių, lieka nepagerbti tie, kurie ėjo po kulkom ir buvo nušauti ar patys nusišovė, matydami, kad išeities nėra… Dauguma jaunų vyrų ne nuo rusų armijos ar Sibiro išėjo į mišką, o Lietuvos ginti. Pati per radiją girdėjo, kaip amerikonai sakė „laikykitės broliai, ateisime“…
Linksma – dainuoja, liūdna – dainuoja…
O.Jakubauskienės gimtinė – Jiezno seniūnijos Liciškėnų kaime. Mergautinė pavardė Tebėraitė. Tėvai buvo mažažemiai ūkininkai, turėjo tik 7 ha žemės, tad tremties išvengė. Šeimoje augo keturi vaikai, dabar teliko tik ji. 1941-aisiais Anglininkų pradinėje mokykloje išlaikius 4 klasių egzaminus, mokslus teko baigti. Nuo mažens mėgo muziką, dainas, o nuo šešiolikos pradėjo giedoti Jiezno bažnyčioje. Ten giedojo 25-erius metus, nesvarbu, ar buvo karas, ar kitas laikmetis. Ir smuikeliu griežė. Išmoko bežiūrėdama, kai brolis groti mokėsi.
– Ar liūdna, ar linksma –dainuoju. „Kada noriu verkiu, kada noriu dainuoju, iš sunkių darbelių neišsivaduoju,“, – uždainavo senolė.
Gyvenimas nelepino
O darbeliai buvo sunkūs, nelepino ir gyvenimas. Dvidešimt dvejų ištekėjo už Dumalako. Gimė dukrelės Aldutė ir Vidutė. Po šešerių santuokos metų vyras išėjo pas kitą.
– Skaudu buvo. Moterys sustojusios vis šnibždėdavo, kad šitą, šitą vyras pametė… Užduodavo širdį. Bet neklimpau į degtinę, neieškojau laimės vyruose, žiūrėjau vaikų, daug dirbau. Ir Dievo niekad nepamečiau, giedojau, dainavau, – pasakojo devyniasdešimtmetė.
Po aštuonerių metų vienatvės ištekėjo už Jakubausko iš Kalvių, susilaukė sūnaus Romo, paskui persikėlė į Kruonį. Visą gyvenimą sunkiai dirbdama kolūkiuose prarado sveikatą, iškentė ne vieną operaciją.
Smagiausią gyvenimo laikotarpį mena, kaip sūnų, jau paaugusį kavalierių, išmokė „grait“, ir su kitais kolūkio saviveiklininkais dalyvaudavo įvairiuose pasirodymuose, festivaliuose….
Svetur „išvarė“ blogas kelias
Senatvėje vėl į Licičkėnus, į savo namus parėjo. Čia išgyveno dar 15 metų. Paskui senatvė, kelias blogas, „ davažiuot“ neįmanoma.
– Rašėm, daug kartų prašėm seniūną patvarkyt kelią, nes kai palyja, šaltiniai atsiveria, ir baigta. Sako, padarysim, bet dabar šlapia. Kai pradžiūsta, sako, kad pravažiuot galima… Tai dabar Aldutės sūnus nuėjo gyvent. Ten ir vargsta. O man čia namelį nupirko. Gerai, ale ne mano kraštas. Vyras jau miręs. Kasdien kažkas atlekia… Yra televizorius, šuniukas. Ir dainuoju… Pabudus Dievulį giesme pagarbinu. Kai užeina noras giedot iš „kantičkų“, žinau, kad mirs kažkas. Viskas gerai būtų, tik labai kojas skauda, sunku vaikščioti, – taip apie savo kasdienybę kalba devyniasdešimtojo pavasario sulaukusi ir juo besidžiaugianti Ona Jakubauskienė.
Onutė Valkauskienė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“