„Labai norėčiau, kad stiprintume savo valstybę, o ne statytume kitas“, – sako 2019 metų „Globalios Lietuvos“ laureatas Vytautas Juška

Trys lietuvių emigracijos bangos, kilusios dar XIX a. pabaigoje ir nusiritusios iki šių dienų, buvo skirtingos, tačiau jos žymi už Lietuvos ribų išsibarsčiusių lietuvių pastangas remti Lietuvos nepriklausomybę ir stengtis bet kokia kaina išlaikyti ne tik šeimos ir giminystės, bet ir tautinį ryšį. Šias vertybes pirmiausia įtvirtino prieš 70 metų tremtyje paskelbta Lietuvių Charta.
Būtent apie šias vertybes ir buvo diskutuojama Birštone, „Eglės“ sanatorijos bibliotekoje vykusiame projekto „Lietuva, Tėvyne mūsų“ pristatyme. Nuoširdžiam, atviram pokalbiui paskatino susitikimo metu demonstruota žurnalistės, fotomenininkės Lilijos Valatkienės paroda „Lietuva, Tėvyne mūsų“ ir kultūrologo, buvusio ilgamečio Australijos lietuvių bendruomenės pirmininko, 2019 metų „Globalios Lietuvos“ laureato Vytauto Jono Juškos paskaita apie lietuvius ir lietuvybę šiuolaikiniame pasaulyje.

Kalbėdamas apie kelią į Kovo 11-ąją, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną, Vytautas Juška sakė, kad už sėkmingus jo žingsnius pirmiausia turime būti dėkingi mūsų tėvų kartai, neleidusiai pamiršti istorijos, puoselėjusiai tradicijas, gynusiai lietuvių kalbą.

Vargingą uždarbį – kilniems tikslams
Fotografijų parodos iniciatorė, žurnalistė vilnietė L. Valatkienė atskleidė, kad Lietuvos žurnalistų sąjungoje kilo sumanymas padaryti kūrybinį darbą: sujungti du žanrus – fotografijų parodą ir paskaitą – ta pačia pasaulio lietuvių tematika. Vienoje parodos dalyje dokumentinės fotografijos sudėtos koriuose. „Juk būtent į juos bitės suneša visą savo gėrį, talentą, grožį. Tai – simbolis. Pasaulio lietuviai ir yra tos bitės, kurios turėtų grįžti į Lietuvą, tačiau dalis tų žmonių jau niekada nebegrįš. Jie tiesiog jau palaidoti svetimose šalyse“, – jautriai kalbėjo fotomenininkė L. Valatkienė.
Fotografijos parodai sukauptos iš įvairių šalių archyvinės medžiagos, daug atsiuntė ir patys žmonės, taip pat talkino V. Juška. Kiekviena nuotrauka – įvairių laikotarpių emigracijų dokumentika. Ypač katorgiškas gyvenimas teko pirmajai emigrantų bangai po baudžiavos atlaisvinimo dar XIX a. pabaigoje išdrįsusiai ieškoti sotesnio kąsnio užjūriuose. Amerika įsileisdavo su 35–40 dolerių kišenėje. Dauguma pirmųjų emigrantų – neraštingi, dar net nesuvokę savo tapatybės žmonės, už menką užmokestį dirbę įvairius darbus pragariškomis sąlygomis. Štai vienoje nuotraukoje – Pensilvanijos angliakasiai baisios būklės pastate, dirbantys trimis pamainomis, jų poilsis – „kamurkėje“ miegant tose pačiose lovose keičiantis trimis pamainomis. Tačiau nepaisant vergiškų sąlygų uždirbtus pinigus jie leisdavo statydami bažnyčias, mokyklas, leisdami knygas ir pirmiausia mokslindami savo vaikus.
„Vieni lietuviai bėgo į Vakarus, kitus trėmė. Negaliu sakyti, kad vieni labiau nukentėjo, kiti mažiau. Kentėjo labai visi. Mes, mūsų karta, dar mažai žinome apie emigraciją ir išgyvenimą būtent Vakaruose. Ten neaugo doleriai ant medžių ir niekas ant pinigų maišų nesėdėjo – kaip būdavo piešiamos karikatūros sovietų leidiniuose. Ten buvo labai žiaurus gyvenimas – nepaisant to, žmonės labai stengėsi, kad jie būtų labiau išsilavinę. Švietėjišką veiklą emigracijoje skatino įžymūs žurnalistai, kultūros veikėjai“, – atkreipė dėmesį L. Valatkienė.

Įkvėpė tėvo pavyzdys

Fotografijų parodoje fotomenininkė Lilija Valatkienė žvelgia į Pasaulio lietuvius per išeivijos fotografijų ciklą „Istorinės atminties išsaugojimas“, atkurdama istorinę atmintį ir per dokumentiką, ir per fotografijas reflekcijas, kurios jungia praeitį su dabartimi.

Susitikimo metu skaitęs paskaitą apie lietuviškąją emigraciją kultūrologas, buvęs ilgametis Australijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Vytautas Jonas Juška susirinkusiuosius pirmiausia nustebino savo puikia lietuvių kalba ir jaunatviška išvaizda. Gimęs 1953 m. Jungtinėje Karalystėje, 1960 m. kartu su tėvais emigravo į Australiją. Nuo Biržų kilęs jo tėvas Jonas buvo vargonininkas bažnyčioje bei šaulys, todėl 1944 metais artėjant Raudonajai armijai giminių patartas pasitraukė į Vakarus. Anglijoje vedė žemaitę iš Alsėdžių, susilaukė keturių vaikų, su kuriais 1960 m. emigravo į Australiją. „Mano tėvas buvo kultūrininkas, aktyvus žmogus, vadovavo chorams, jo indėlis į Australijos lietuvių bendruomenę yra neįkainojamas“, – sakė V. Juška.
Vytautas, Australijoje baigęs Melburno Viktorijos universitetą, pasišventė visuomeniniam, kultūriniam bei politiniam darbui Australijos lietuvių bendruomenėje. Puoselėjo akademines Baltijos šalių studijas Macquarie universitete, rengė ir vedė radijo laidas lietuvių kalba, rašė į lietuvišką spaudą, tyrinėjo Australijos lietuvių problematiką. V. Juška skaitė paskaitas Lietuvių bendruomenėje bei tarptautinėse konferencijose, vadovavo įvairioms Australijos organizacijoms. Taigi, nagrinėdamas emigracijos problematiką, Vytautas pats parodė pavyzdį kitiems lietuviams – į Lietuvą grįžo 2011 metais, atkūrė Lietuvos pilietybę. Dabar gyvena savo sodyboje netoli Trakų ir puoselėja kultūrinę veiklą, taip pat dėsto anglų kalbą, verčia tekstus iš lietuvių į anglų kalbą, dirba su pasaulio lietuvių bendruomenėmis bei lietuviškomis kultūrinėmis organizacijomis.

Pinigus panaudojo švietimui
Savo paskaitoje V.Juška, aptardamas tris lietuvių emigracijos bangas, akcentavo, jog žmones iš Lietuvos vijo geresnio gyvenimo paieškos, jie bėgo nuo bado arba persekiojimų. Pirmasis emigracijos vajus į Ameriką kilo panaikinus baudžiavą. 1864 m. pasitaikė sausra, stigo maisto.
„Lietuva buvo tik Rusijos provincija, į kurią niekas neinvestavo, tauta buvo engiama, uždrausta net spauda. Patys lietuviai vertino tik žemdirbystę, nemėgo amatų, finansų, verslo apskritai nebuvo miestų žmonės“, – atkreipė dėmesį V.Juška. Pasak jo, pirmieji emigrantai buvo mažaraščiai, tai buvo antroji XIX a. pusė, kai dalis net nežinojo savo tautybės, užsirašė rusais, lenkais. Amerikoje jie dirbo juodžiausius darbus Pensilvanijos kasyklose, Čikagos skerdyklose. Tai buvo dramatiškas gyvenimas, mirdavo daug jaunų žmonių. „Išeiviai gyveno itin skurdžiai: kambaryje – 15 žmonių, 5 lovos, 3 pamainos. O dabartiniai emigrantai kuo skiriasi nuo tų prieš šimtą metų? Irgi panašiai pradeda“, – sakė Vytautas. Tačiau pirmosios emigracijos lietuviai sunkiai uždirbtus pinigus susiprato investuoti į švietimą. Amerikoje išeivius taip pat pasiekė J. Basanavičiaus, „Varpo“ idėjos, tad jie išsaugodami lietuvybę įsteigė net 780 parapijų, 200 mokyklų. JAV lietuvių bendruomenės organizacijai, kuriai tuomet priklausė apie 200 000 lietuvių išeivių, yra jau 122 m., ji vyresnė už Lietuvos nepriklausomybę.

Stiprino Lietuvos litą
Lietuvių emigrantų bendruomenė buvo stiprus pagrindas, kai reikėjo šelpti Lietuvą. Vien rašytoja Žemaitė Amerikoje Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuvos šelpimo fondui surinko 30 000 dolerių aukų. „Tuomet tai buvo neįtikėtinai dideli pinigai“, – pastebėjo V. Juška. Jis priminė, kad aukas išsvajotiems Tautos namams (jie buvo numatyti statyti ant Tauro kalno Vilniuje) rinko ir J. Basanavičius. Žemė statybai buvo nupirkta, tačiau pinigai per karo sumaištis bankuose dingo. 1918 m. paskelbus Lietuvos nepriklausomybę JAV lietuviai jau buvo politiškai išprusę ir surinko 1 mln. parašų ir apie 400 sąsiuvinių įteikė Vyriausybei, taip paveikdami ją pripažinti Lietuvą. Jie gelbėjo ir savosios Tėvynės iždą: sudėjo apie 4 mln. dolerių ir išpirko obligacijas, kad Lietuva nesiskolintų. Vėliau per bankus, verslus suaukota 53 mln. dolerių, kurių dėka litas buvo stabilizuotas ir neprarado savo vertės net per 1929–1932 m. pasaulinę ekonomikos krizę – litas liko tarp trijų nedevalvuotų valiutų.
V. Juška priminė, kad antroji emigracijos banga iškilo 1944 m., kai artinosi Raudonoji armija. „Dabar dar tebegirdime: dipukai! Pabėgo! O kokia buvo tų žmonių situacija? Inteligentija suvokė, kas jų laukia: juk 1941-aisiais jau buvo keliasdešimt tūkstančių niekuo nekaltų žmonių deportuota į Sibirą. Tad apie 70 000 Lietuvos žmonių pasitraukė bijodami represijų, bet tikėdami, kad greitai grįš. Tarp pasitraukusiųjų buvo 70 proc. Lietuvos rašytojų draugijos narių, apie 80 proc. Lietuvos žurnalistų sąjungos narių, 700 mokytojų, 255 kunigai. Jie būrėsi į universitetus, steigė draugijas, dalyvavo saviveikloje – taip saugojo tautines šaknis“, – akcentavo V. Juška.

Prarandami talentai ir energija
Trečioji emigracijos banga didžiule jėga Lietuvai smogė 2007 m. prasidėjus ekonominei krizei. V. Juškos nuomone, daugelis emigravo dėl smarkiai pablogėjusių gyvenimo sąlygų, tačiau kai kurie neatsispyrė madai išvykti: nes juk ir giminės, ir draugai važiuoja! V. Juškos įsitikinimu, Lietuvos valdžia dar tinkamai neįvertino ir nesuvokė visų emigracijų masto ir dėl to patirtų didelių praradimų.
„Reikia susivokti, kad kalbame apie 1 mln. 350 tūkst. lietuvių, kurie šiandien gyvena ne Lietuvoje. Daugiau nei visi penki didieji Lietuvos miestai yra įvairiu laiku išvažiavę iš Lietuvos. Jei ne visos šitos emigracijos, karai, žūtys, tremtys, represijos, Lietuva šiandien galėtų turėti apie 11 mln. gyventojų“, – įsitikinęs V.Juška. Jo nuomone, Lietuvos vyriausybės išeivijai per metus skiriama 3,5 mln. eurų (švietimo, kultūros reikmėms) suma yra per menka, turint omenyje, kad emigrantai į Lietuvą persiunčia apie 100 mln. eurų, kurie ženkliai paskatina šalies ekonomiką.
Trečiosios kartos emigrantai vis labiau nuo lietuvybės tolsta, pavyzdžiui, JAV iš kelių šimtų lietuviškų parapijų belikę vos 8, kurias išlaikyti darosi vis sunkiau. Ypač skaudina, kad net Lietuvoje gyvenantys kai kurie žmonės didžiuojasi, kad jų vaikai nuo mažumės mokomi anglų kalbos ir gyvens užsienyje. Deja, per šimtmetį lietuvių bendruomenės JAV ir susiskaldė, ir suamerikonėjo.
V. Juška taip pat atkreipė dėmesį ir į pilietybės išsaugojimo tematiką bei išryškino Lietuvos valstybei kylančią Konstitucijos problemą, – kai šalis negali deramai išspręsti šio iššūkio. Pasak svečio, ši ir kitos problemos, su kuriomis susiduria lietuvis Lietuvoje neturintis Lietuvos pilietybės, itin skaudžios.
„Nebandau nei teisti, nei smerkti. Kiek žmonių, tiek istorijų. Labai norėčiau, kad stiprintume savo valstybę, o ne statytume kitas. Būtina susivokti, kiek per emigraciją prarandame talentų, kūrybinės energijos! Ir kada mes patikėsime savo valstybe“, – retoriškai paskaitą užbaigė buvęs ilgametis Australijos lietuvių bendruomenės pirmininkas V. Juška.
Parengė Vilija Butkuvienė ir Ramutė Šimukauskaitė

2019 m. sukako 70 metų, kai 1949 m. birželio 14 d. Augsburge (Vokietija) Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK’as) paskelbė Lietuvių Chartą. Ji sudaryta iš trylikos punktų, buvo ir dabar tebėra moralinis kodeksas, kuriame įsipareigota, kad Pasaulio lietuvių bendruomenė vienytų visus už Lietuvos ribų gyvenančius lietuvius, siektų išlaikyti, kurti bei ugdyti lietuvių tautos gyvastį: jos kalbą, kultūrą, papročius, tradicijas ir remti Nepriklausomos Lietuvos valstybę. V. Juškos nuomone, pagal Chartą gyventi yra labai sunku, bet ji yra tikras vertybių užkratas. Lietuvos išskirtinumas ir stiprybė būtų, jei šis dokumentas taptų valstybės vertybių pamatu.

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *