Iš praeities aidų iki šiandienos…

Man, kaip ir visai pokario kartai, teko išgyventi skausmingus Lietuvos okupacijos metus. Įvykius prisimenu nuo tos akimirkos, kai, braidydama upelyje prie namų, ieškojau vandens nušlifuotų stiklo šukių (buvau trejų su puse metų). Sugirgždėjo vežimo ratai. Vadeliotojas sustojo. Mama liepė greičiau sėsti į ratus, sakė, kad vyksime į kaimą, reikia skubėti, nes prasidėjo karas… Teko mesti žaidimus… Sėdau į pakrautą vežimą. Nepažįstamas vadeliotojas, būtiniausia manta ir aš (jauniausia) vežime. Vežimas pajudėjo. Visi kiti šeimos nariai ėjo pėsčiomis. Aš raudojau, norėjau pas mamą. Vykome, kaip vėliau sužinojau, į Naravų kaimą, kur praleidome karą. Nakvodavome pas žmones, kurie mus glaudė, kuriems iki šiol jaučiu dėkingumą.
Pasibaigus karui, į namus grįžome, kai rusai jau buvo pasilikę, tik tada per maža buvau, kad suprasčiau, jog ilgam ir neteisėtai. Kai pirmą kartą po karo grįžusi įžengiau į mūsų namų didįjį kambarį, sušukau: a-ū-ū-ū..! Iki šiol prisimenu, kaip įspūdingai laisvai skambėjo aidas visiškai tuščiame kambaryje…
Karo aidai (sovietų okupacija) lydėjo Lietuvą penkiasdešimtį metų… Vis tik Lietuva, per amžius kovojusi už savo egzistenciją, teises, Laisvę ir Nepriklausomybę, sunkiais sovietinės okupacijos metais tremiama, persekiojama, naikinama, išlaikė savastį, laisvės, tiesos troškimą, subrandino Lietuvos Sąjūdžio judėjimą, kurį apvainikavo 1990 metų kovo 11-oji, kai Aukščiausioji Taryba, pirmininkaujant Vytautui Landsbergiui, balsavo už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Lietuva vėl tapo laisva, Nepriklausoma… Pasirašomas Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo aktas.
Tą dieną gatvės buvo tuščios. Prigludę prie televizorių ekranų su džiaugsmo ašaromis sutikome Aukščiausiosios Tarybos rūmuose krintantį sovietinį herbą ir keliamą Lietuvos herbą bei Trispalvę… Jau nesustabdysi laisvės upės, išsiveržusios iš sovietinės okupacijos gniaužtų…
Didžiuojuosi Tavimi, Tėvyne. Gyvuok, klestėk per amžius, kad ateinančios kartos (mūsų vaikai, vaikaičiai, proprovaikaičiai) kurtų savo gerovę čia, gintariniame pajūryje, tame mažame Žemės lopinėlyje… kurį krauju apgynė, ir kuriame tarp žaliuojančių pievų, ošiančių miškų atgulė broliai ir sesės, kritę už Tėvynės Laisvę… Čia kiekvienas kampelis toks savas ir mielas…
Ar pasiryžę savo kūryba, kasdieniu darbu stiprinti iškovotą Laisvę, kurti ramią, turtingą, saugią Tėvynės ateitį, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų…
Tėvyne, „Tavo vaikai te stiprybę iš praeities semias“…
Angelė Redeckienė
Lietuvos mokytojų sąjūdžio suvažiavimo Vilniuje 1989 m. delegatė, 1990 m. Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimo delegatė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *