Sotink žodi, sotink, kalba gimtoji!

Prisiminti, negalima pamiršti

Pavasaris, laisvė, drąsa ir tiesa jau trečią dešimtmetį kviečia Lietuvą prie didelio, plataus, duona ir linais kvepiančio gimtosios lietuvių kalbos stalo. Literatūros tyrinėtojas Jonas Lankutis rašė, kad „žodį tauta nusikala kaip ir valdžios kardą, kuriuo ji gina savo laisvę, skinasi kelią į šviesą ir laimę. Vadinasi, žodis, kaip ir kalavijas, privalo būti švarus, teisingas, tarnauti laisvei, o ne prievartai ar melui.“ Santarvės, Prienų žemės ir Nemuno krašto žmogus Justinas Marcinkevičius su didele meile ir atsakomybe sėjo žodį, jį augino, saugojo ir globojo, apkabino, pakylėjo ir šventai tikėjo lietuvių kalbos žodžio valia, galia ir jėga. Kalba Poetui buvo ginklas ir vėliava. Jis prašė ir ateities kartų ją saugoti.
Prieš penkerius metus Prienų rajono savivaldybės tarybos iniciatyva 2015 metai buvo skirti poetui Justinui Marcinkevičiui. Ir tai buvo treti metai, kai LR Seimo narys Andrius Palionis Prienų rajono ir Birštono savivaldybėse organizavo kūrybinį projektą, patriotinio eilėraščio konkursą „Čia Lietuva!“ Pritardamas Prienų rajono savivaldybės iniciatyvai, Andrius Palionis pakvietė projekto dalyvius rašyti laišką Gimtinei, Žemei, Žmogui. Laiškus rašė 25 įvairaus amžiaus kūrėjai iš Prienų ir Birštono. Kovo 10 d. Poeto Justino Marcinkevičiaus 85-ųjų gimimo metinių proga visi projekto dalyviai buvo pakviesti į Poeto vardo Prienų biblioteką. Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo ir Justino Marcinkevičiaus gimtadienio akivaizdoje, knygų ir rašytinio žodžio apsuptyje su širdies virpuliu, su giliu tikėjimu, „jog Tėvynė per amžius gyvens“ nuskambėjo ir birštonietės Genovaitės Mačiūtės kalbos maldelė Poetui: „Kaip duonos, tėvų ir protėvių kalbos, duok man šiandien ir visados – kad ir mano vaikai nestokotų, ir kad taip per amžių amžius. Neįmantrios – rupios, kasdienės. Sudiržusios rugių laukuos, svaiginančios, į dangų keliančios dainose kaimo gimtojo. Kalbos vienintelės, duok man šiandien ir visados.“
Stovint ant Justino Marcinkevičiaus 90-ojo gimtadienio slenksčio, ne apie vieną Prienų krašto kūrėją jau reikia kalbėti būtuoju laiku. Tačiau tikrai ne apie žodį, kalbą, kuri pasiliko, kaip liudijimas, kad rašytinėje kalboje mes paliekame savo gyvenimus ir save, paliekame savo svajones apie šviesią ir laimingą ateitį, apie kokią mąstė Justino Marcinkevičiaus „Keista senutė bibliotekoje“, kuri norėjo dar šiame gyvenime gauti paskaityti tokią laimingą knygą, kuri būtų: „Kad be karo, be vargo, be nelaimių, be ligų… dar, jeigu galima… be melo ir be vienatvės…”
Šviesaus atminimo mokytojas Antanas Krūvelis iš Užuguosčio savo laiške Žmogui labiausiai nuogąstavo, kad negali parašyti laiško savo gimtinei – Degimų kaimui, nes jo tiesiog nėra. Išėjo paskutinis žmogus, išėjo ir kaimas, jo pavadinimas iš gyvųjų gyvenimo. „Žinoma, gyvenimas nestovi vietoje, – rašė A.Krūvelis – vyksta amžinas, nesustabdomas kitimas, kitaip ir būti negali. Tačiau norėtųsi, kad besikeičiantis kaimas būtų gyvas, kad būtų kam jo gyvastį tęsti ir tie gražūs kaimų pavadinimai, vietovardžiai išliktų ne tik dabartyje, bet ir ateityje. Tai juk mūsų, Lietuvos. Bet jau tik norai tokie…“
Gyvenimas išties nestovi vietoje. Teka, vingiuoja, vilnija tarsi mūsų krašto istorijos veidrodis – Nemuno upė. Gausus ir turtingas Justino Marcinkevičiaus palikimo laukas kviečia mus eiti Poeto pramintuoju gimtosios kalbos keliu. Kalba į žmogų ateina su mamos lopšine ir išeina su paskutiniuoju atsidūsėjimu. Sotiniesi ja visą gyvenimą ir niekaip pasisotinti negali, nes ji duona ir vanduo, mama ir namai. Dėkingi esame gimtosios kalbos šaukliui Justinui Marcinkevičiui už priesaką stovėti kalbos sargyboje, už palikimą ir testamentą saugoti, ginti ir branginti lietuvių kalbą, mylėti ją ir auginti.
„Kalba saugo ir gina/pasakau: gryčia asla stalas/nežinau ką daryti su durimis/ar jas uždaryti/ar laikyti atdaras/uždarytos saugiau/atidarytos šaukia išeiti/vilioja nustebti/išsigąsti sušukti/galbūt grįžti/neperžengus tamsios priemenės/kalboje ir tikrovėje (Just.Marcinkevičius).
Kai kovo danguje pražysta laisvė, nušvinta kaip pavasaris gražiausias žodis LIE – TU – VA! Gaivia kūrybos versme nušniokščia kraštiečių prisilietimai prie Poeto Justino Marcinkevičiaus, gimtinės, žmogaus, prie gimtosios lietuvių kalbos.

Valė Petkevičienė


Anarsija Adamonienė
Palinkėjimai Just. Marcinkevičiui
„Nemune, Nemunėli, jei tu gyvas,/ Tai duok, kad gyvenimas šis/ Niekados nesibaigtų.“ ( Just. Marcinkevičius)
Pareik dar kartą pažiūrėt
Į tą auksinį rapsų lauką,
Pakraštyje jo pasėdėk –
Pavargusio suolelis laukia.
O pirkios dūmas toks skalsus
Pakils Tave tuoj apkabinti.
Gonkelis, mažas, bet jaukus,
Pakvies visus čia susirinkti.
Balta skarelė suboluos –
Mama jau nuo rugių pareina.
O Tėvas glėbį dobilų
Avelei neša švelniavilnei.
Ir visi broliai keturi,
Ir visos sesės susirinko, –
Visi namų kampai pilni
Juokų ir klegesio džiaugsmingo.
Tai neišeik dar iš namų,
Paglostyk maumedį vienmetį,
Nubėk per Skriodę tilteliu,
Rugelį keldamas žiemkentį.
Dar į Slyvynę palypėk,
Pamoki miškui suokalbingam,
Šeriuotės pievoj pagulėk,
Jos šaltinėlio atgaivintas.
Ir antaninių obuolių
Senam sode dar prisirinki…
Čia nerimą ir liūdesį kartu…
Dėl Lietuvos kančių pamirški.
Gyva kovojanti tauta,
Nors niekada nebuvo lengva.
Ir Tu gyvenk, kovok su ja –
Mums Tavo žodis šventas!


Mielas mano krašto Žmogau!
Noriu Tau papasakoti, ką aš jaučiu, mąstydama apie mūsų gimtinę. Man atrodo, kad aš jau taip seniai čia gyvenu. Juk aš jau išaugau savo vaikystę ir žengiu į naują gyvenimo etapą.
Kai užveriu namų duris, man norisi eiti kažkur toli toli… Ten, kur mes, dar būdami maži vaikai, lakstėm basomis ir verkdavom, įgėlus bitelei. Ten, kur prabėgo pačios gražiausios mūsų vaikystės dienos…
Tiesa, viskas šiek tiek pasikeitę – nebelaksto tokia daugybė vaikų po pievas, niekas nežaidžia su kamuoliu, o kai pražysta ramunės, niekas jų nebeskina ir neneša savo senelėms ar mamoms. Tik prisiminimai neišnyksta, ta žolė vis dar tokia pat žalia…
O gal ir gerai, kad mūsų krašte nepristatyta naujų pastatų, kaimelis lieka toks pat, kaip mano vaikystėje. Jame tarsi išsaugota mūsų vaikystė. Tarsi sustojęs tas laikas, kai buvome laimingi, kai pavasariniame lietuje lakstydavome po balas, kai nustojus lyti nušvisdavo saulutė ir pasirodydavo vaivorykštė, o mes žiūrėdavome nustebę…
Liūdna tai, kad jau tuoj tapsiu suaugusi, teks išvažiuoti mokytis kitur, vis rečiau ir rečiau grįšiu į gimtinę. Tačiau po daugelio metų aš papasakosiu savo anūkams, kokiame krašte ir kokiame laike prabėgo mano vaikystė, o jei gyvensiu kur nors kitur, būtinai juos čia atsivešiu…


Rimantė Butkuvė

Kas galėtų…
Kas galėtų iškast Tavo šaknį, Tėvyne,
Ir kraują išdalint po lašelį kitiems atsinaujint…
Eina eina žvejas pas žuvį –
Takas užžėlęs. Taip. Daržai išdalinti…
Kas galėtų išduoti Tėvynę
Žemė ražienose, medžiuose, bulvėse
Tik ne many, ne ant manęs,
Pačiame ilgiausiame klausime:
Lietuva, kur tu eini?
Ar tikrai spurdi, Tėvyne, nulaužtoj obely,
Ir nėra širdy vietos net atsidusti…
Bėga bėga zuikelis į svetimą lauką,
Kulka, kol pasiveja – laisvė.
Patys karščiausi poteriai per žaibų atlaidus,
Ir burnos nuostaba medžiams išėjus…
Ko dar galėčiau išmokti, Tėvyne,
Prie šito laužo, apmėtyto malkomis:
Nebarstyt pelenų į plaukus,
Nevogt,
Nežudyt,
Nesakyt netiesos,
Numirti už laisvę.


Antanina Strumilienė

Gimtinei
Ką man davei, tą viską ir gavau.
Ko negavau – gal to ir nereikėjo.
Čia augau, dirbau, dainavau,
Rudens laukai man auksu užmokėjo.
Čia toks darbštus ir paprastas žmogus,
Gimtam sodely – lakštingėlės balsas,
Čia šiluma mūs rankų ir širdžių,
Ir skambantis laukais vestuvių valsas.

Man sakmę nesibaigiančią kartos
Žvaigždė likimo ir gimtinės uosis,
Ir kai svajonių fleitos jau negros,
Sugrįžusi – gimtinei pasiguosiu.


Tautvydas Vencius

Ir susapnuot. O gal
tik įsitikint, prisimint:
Kiek duota vargo ir laukimo
Gimtinės girgždančius slenksčius užmynus.
Kas vakarą šviesa tenai languos nurimo,
Bet ne širdis iš tolių svetimų vėlai parvykus…
Tik duonos dar šiltos pavėsy,
Tik karvės mylinčios ir laukiančios aky
Ir dar kažkur pažvelgus, prisiminus,
Prisėdus vaikiškų šėlionių apsupty…
Čia viskas svetima ir paslaptingai sava
Dainų girdėtų auštant priebalsy,
Kada rasa nukritus kojas pakutena,
Kur laukiamas ir iki valios mylimas esi…
Tokia akimirka išliks minty žaviai nesumeluota
Eilutėse rašytose pjūties gaivinančios rūke.
Prie seno židinio ir liepoms žydint,
Ir pagarbos minutę už savus prieš vakarienę tylint…


Stefa Juršienė

O Tėviškė…
„O tėviške, laukų drugeli margas“,
sparnus suglaudęs ant granito pilko…
Tylos ženklais rašai čia meilės vardą,
atliepiantį kalbėjimui paminklo.
„O tėviške!“ O džiaugsme, mielas varge!
Tavi langai į kelią pasisukę,
kuriuo Žmogus išėjo, kad sugrįžtų kartą –
užaugęs Lietuvai, Tėvynei mūsų.
Pažinumu užaugęs, Žodį sėjęs –
kaip daigų grūdą meilei ir gerumui,
kalbos grynumo ir tiesos idėjai…
„O tėviške…“ Ar kas glotniau dar būna
už dvelksmą šventumu gimtinės vėjo, –
tą ašarą rasos ant žiedo rugio?!


Jurgis Montvila

Kur einu

Metu kelią dėl mažo takelio
Ir nepaisau jokių pasekmių,
Nes jis veda į pasakų šalį,
Nes jis veda link mano namų.

Ten rūke aš matau žiburėlį.
Tokį mažą, bet kiek ten šviesos!
Ir žinau, kad tenai motinėlė
Paguldys, pabučiuos ir apklos.

Ten tėvelis atrėmęs į dalgį
Sunkią plaštaką, tarsi akmens.
Ten skaniausiai paduoda man valgyt –
Juodos duonos ir gėlo vandens.

Aš iš kelio suku į takelį,
Išvingiuotą lietingo rudens,
Nes jis veda į pasakų šalį,
Kur aš mokiausi pirmo skiemens…

Kur šventi ąžuolai dangų remia,
Pro piliakalnį ten ant kalvos,
Kur mūs bočių žirgai trypė žemę,
Kai išjojo jie gint Lietuvos!


Valė Petkevičienė

Auga kalba

„ Kalnai ant kalnų, o ant tų kalnų…“
Arimas suraikytas tartum duona.
Tarsi duona po arklo noragu sudygus gimtoji kalba.
Raidžių raidės, pasėjusios lauką, užaugina žodžius:
Lopšys – žemė, daina – dangus, mama – Tėvynė.
Liepos medžio vygėje užgimsta lopšinė.
Paskui mūkiančią pievą basomis, bekepuriai
laksto rytdienos puslapiai knygų.
Žodis spinduliu auga plūktinėj asloj…
Mojinės maldose, Rasų vainikuose
Gyvenimu nesibaigiančioj lino kančioje.
Ražienų adatose ir žemės dumplėse
Matuojasi rūbus lietuvių kalbos žodis.
„Tenai Lietuva per amžius buvo…“
kur tėvo žodis – pasitinka ir išlydi.
Kur poteriai mamos palaimina duoną ir slenkstį.
Tėvynės juodžemis gyvenimo gramatiką augina.


Laiškas Gimtinei, Žemei, Žmogui
Kasdien išėjusi į lauką ir giliai įkvėpusi tyro oro, tarsi atgyju iš naujo. Džiaugiuosi tokiais paprastais dalykais: saulės spinduliu, šviečiančiu pro langą, tyro oro gurkšniu, vandens čiurlenimu pakelėje ir paukščių čiulbėjimu prie virtuvės lango. Džiaugiuosi dideliais, puriais it vatos gumulėliai debesimis, vaikais, žaidžiančiais prie mokyklos, ir trispalve plazdančia vėjyje. Man taip gera matyti, jausti ir girdėti visa tai ir dar daugiau, už ką turiu būti dėkinga Tau, Gimtine.
Gimtinė man toks artimas ir šiltas žodis, bet dar arčiau širdies man – Tėvynė. Toks suasmenintas žodis, kurį vos išgirdus supranti, kad čia ne tik mūsų namai, tėvai, artimieji, mylimieji… Žinau, kad daug širdžių čia sudaužyta ir ašarų pralieta labai daug, bet kur mums vieversiams bus gera, jei ne arimuose pilkuos… Mums gera irtis Nemunu valtelėje senoj, bėgioti Guostos ežero pakrante, pliuškentis vandeny. Mums gera skaičiuoti žvaigždes, gulėti ant rasotos žolės, girdėti nakties tyloje grojančius svirplius ir džiaugtis, padėjus galvą ant mama ir gimtine kvepiančios pagalvės. Užmigti saldžiu miegu, kokiu tik namuose užmiegama. Čia mano širdis dainuoja, sapnai pildosi, myliu savo žemę, kalbą ir savus.
Žeme, mūsų maitintoja, atsiprašau. Neklausk už ką, juk Tu žinai, kiek daug negero Tau padarom. Sėjam, pjaunam, kultivuojam, tačiau nepadėkojam. Nepyk, aš tariu Tau ačiū ir labai Tave myliu. Galbūt ne aš viena turiu dėkoti, tačiau gal bent šiek tiek linksmesnė būsi tu. Gamta nebegrasins mums vėjais, negąsdins krušomis, sausra. Žemele miela, duoną duodi mums, pastogę… Miškais praturtini mūs Lietuvą. Čia girios ošia ir dejuoja, žaliuoja Lietuvos miškai! Kadais aš netikėjau, jog žemė tokia didelė ir apvali, tačiau dabar tiek daug žinau, kokia neaprėpiama, didinga Tu esi! Man stipriau ima plakti širdis!
Mielas kaimyne, drauge, mokytojau, žmogau, paklausyk, ar nieko Tu nenori pasakyti? Gal tau sunku, gal liūdna, nesmagu? Tačiau prabilk savu balsu ir nebijok bučiuoti žemės, Tu nebijok supurvinti delnų. Visi mes žinom, kaip tai gera, pajusti dulkes amžinai gyvų žmonių. Žmogau, nebūki svetimas, savam kieme. Būk geras, išmintingas, mandagus – mylėki svetimus, savus. Nepagailėk grūdų saujelės paukščiams ir duonos trupinio varguoliams..
Senole, Lietuvėle, neliūdėk. Apsidairyk, kaip čia gražu aplink! Žinau, kad ne visur pasaulyje ramu, tačiau mes turim būt vienybėje kartu. Su meile aš linkiu gyvuoti, laime spinduliuoti , ramiai miegoti, po žvaigždžių kupinu dangum…
Giedrė Morkūnaitė, Stakliškės


Mano mieloji Gimtine!
Aš esu Tavo vaikas. Esu laiminga, kad čia gyvenu. Miela kiekvieną rytą prabudus pažvelgti į Tavo medžius, paukštelius, šviesiąją saulę. Tu – mano gyvenimo dalis, čia praėjo mano vaikystė. Mėgstu vasaros rytais braidyti po gaivią rasą, kai maži lašeliai kutena man padus…
Prisimenu, kaip žengiau pirmuosius žingsnius. Jie buvo nedrąsūs. Bet laikui bėgant iš Tavęs, Gimtine, gavau daug naudingų pamokų.
Čia, mano krašte, vyksta smagiausios šventės. Ypač patinka Užgavėnės ir patys skaniausi blynai… Atvažiuoja koncertuoti atlikėjai iš kitų miestų, smagu pabūti kartu, pasilinksminti.
Mano krašto žmonės geros širdies, darbštūs. Čia išsivysčiusi žemdirbystė, be kurios žmonės neišgyventų. Ačiū Tau, Gimtine, už gerą derlių ir skaniausius vaisius.
Taigi, aš Tau esu dėkinga, kad manimi rūpiniesi. Nors ir išvažiuočiau gyventi kitur, visuomet būsi mano prisiminimuose. Linkiu Tau auginti daug darbščių, nuoširdžių žmonių. Tegu vyksta daugiau renginių, tegu šis kraštas stebina visus, čia atvykusius. Tegul kyla nauji pastatai, kad Tavo vaikai matytų Tave besikeičiančią ir tobulėjančią. Būsiu laiminga galėdama grįžti pas Tave.
Raminta Martusevičiūtė, Šilavotas

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *