Aš pilietis
Populiariajai kultūrai pasiekus karščiausią tašką, visuomenė vis daugiau diskutuoja apie tradicinės kultūros ir istorijos reikšmę šiuolaikinio žmogaus gyvenime. Blizgučių spindesy ir greito vartojimo kultūroje visuomenė pamažu pradeda ieškoti amžinųjų vertybių ir tarsi (ne)sąmoningai bando priešintis visuomeninei krizei. Todėl, siekiant išsaugoti istorinę atmintį, kuri taip pat yra svarbi kultūros dalis, įvairių sričių menininkai vis dažniau grįžta prie istorinės tematikos.
Pastebima, jog pastaruosius kelerius metus ypač daug dėmesio skiriama partizaniniam karui ir jo didvyriams atminti. Prie šios temos prisiliečia ne tik knygų autoriai ar muziejininkai, bet ir kino kūrėjai, kurie pritraukia ir gausų jaunosios kartos atstovų būrį. Neseniai Lietuvos kino ekranus pasiekė dar vienas dokumentinis filmas – „Partizanas“ (rež. Agnė Zalanskaitė ), pasakojantis unikalią Prisikėlimo apygardos vado Juozo Paliūno-Ryto kovų istoriją, kuriame vaidinęs prieniškis Jonas Mendelis stojo į kitą barikadų pusę.
Pats Jonas teigia, kad jo gyvenimas pilnas netikėtumų, todėl ir mintis išbandyti save filmavimo aikštelėje gimė visai netikėtai. Vaikinas prisipažįsta, jog iš pradžių jis pats neįsivaizdavo nei koks tai bus filmas, nei ką reikės daryti. „Žinojau tik tiek, kad reikia žmonių ir tai, jog bus filmavimas. Tik nuvykęs į vietą sužinojau, jog filmas bus susijęs su Lietuvos partizanais“, – šypsosi J.Mendelis. Visgi žinia, kad filmas bus istorinės tematikos, jaunosios kartos atstovo nenuvylė, nes, kaip jis pats teigia, tai buvo puiki proga daugiau sužinoti apie Lietuvos herojus, kovoje su okupantais siekusius Lietuvos nepriklausomybės. Tiesa, Jono vaidmuo toli gražu nepriminė herojaus, nes filmavimo aikštelėje jam teko stoti į kitą barikadų pusę – įsikūnyti į „stribo“ amplua. Paklaustas, kokius jausmus sukėlė toks vaidmuo, prieniškis teigė, jog bet kuriam savo tėvynę mylinčiam žmogui toks vaidmuo nėra lengvas morališkai, nes iš pradžių sunku ir keista įsivaizduoti, kad esi partizanų priešas ir turi ne ginti savo šalį, bet kovoti prieš ją: „Visgi filmavimo aikštelėje sunkumų nekilo ir viskas vyko sklandžiai“, – patikino Jonas.
Anot vaikino, jis ir anksčiau domėjosi Lietuvos istorija, tačiau šis nedidelis vaidmuo buvo puiki galimybė prisiliesti prie gyvosios Lietuvos istorijos atminties bei dar labiau suprasti sunkų to meto laikotarpį, kai už Lietuvos laisvę žmonės kovojo, rizikuodami savo gyvybe ir šeimos gerove. Pasak jo, tokie filmai parodo, jog, nepaisant to, kad esame maža valstybė, nebijome pasipriešinti Sovietų Sąjungos galybei.
Visuomenė daug ir dažnai diskutuoja apie tai, jog šiuolaikiniam jaunimui tėvynė nėra tokia svarbi, kaip ankstesnėms kartoms, tačiau tam tikra prasme Jonas supranta tokį kai kurių vyresnių žmonių požiūrį: „Na, mes, jaunimas, nežinome, ką reiškia gyventi okupuotoje ir suvaržytoje Lietuvoje, o tie, kurie visa tai yra patyrę, situaciją mato šiek tiek kitomis akimis. Juk dabar žmonės, o ypač jaunimas, neįvertina to, jog viską galima lengvai gauti, kur nori keliauti, laisvai reikšti savo mintis, o daugiau nei prieš 30 metų tai nebuvo savaime suprantamas ir lengva ranka pasiekiamas dalykas“, – sako prieniškis.
26-erių metų vaikino nuomone, nepaisant savo amžiaus, kiekvienas lietuvis turėtų mylėti ir gerbti savo šalį. O paklaustas, ką jam reiškia artėjanti Lietuvos Nepriklausomybės diena, Jonas tik patikina, jog jis taip pat yra patriotas. „Aš taip pat myliu savo tėvynę, švenčiu valstybines šventes, branginu Lietuvos nepriklausomybę, gerbiu Lietuvai tarnaujančius žmones ir, žinoma, tuos, kurie gynė jos laisvę anksčiau. Todėl kiekvieną minutę turime tą laisvę branginti, nes nežinome, kada ir kas į ją gali vėl pasikėsinti“, – teigia Jonas Mendelis.
Rimantė Jančauskaitė
Nuotraukos iš asmeninio J. Mendelio archyvo
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“