Padavimai ir sakmės apie Birštoną

Kiekvienas kraštas apipintas padavimais, nes be jų ateinančios kartos nežinotų, kodėl vietovė vadinama būtent tuo vardu. Kartais vardai susiję, o kartais ieškoma giliau, norint išsiaiškinti pavadinimo kilmę. Žodyne pasakyta, kad „padavimas – istorinė sakmė, kūrinys, vaizduojantis tam tikrų konkrečių istorinių arba geografinių objektų atsiradimą, jų pavadinimų kilmę ir pan.“ Tačiau ką bendro geografiškai turi pasakojimai apie velnius, aukso puodus arba milžinus. O tai jau yra tautosakos žanras, kurio kūriniuose meniniais vaizdais aiškinama gamtos ir istorijos paminklų kilmė, pasakojama apie praeities įvykius, siejamus su ypatingomis vietomis arba su mitinių protėvių bei istorinių asmenybių veikla. Daugelis padavimų sukurta pačių žmonių ir pasakojama atvykstantiems. Ankstesniais laikais tokiu būdu pasakojimais buvo siekiama arba privilioti kuo daugiau atvykstančiųjų, arba atgrasyti, kad ten daugiau nevyktų. Šiuo laiku tai tik legendos, kurios vietovėms suteikia žaismingumo, o turistams tai tarsi stebuklinė pasaka. Birštono gimnazijoje lietuvių kalbos pamokose vyko padavimų ir sakmių kūrimas apie savo kraštą. Moksleiviai bandė sukurti istorijas, kurias smalsiems turistams būtų galima pasakoti ekskursijų metu, o jie tikrai jomis patikėtų. Moksleiviai savo kūryba nenusileidžia protėvių sukurtiems pasakojimams. Ir jeigu papasakotume tai, ką sukūrė moksleiviai, visi tuo patikėtų. Tikiuosi, kad perskaitę patikėsite ir jūs.

Padavimai

Kartą vienoje karalystėje gyveno labai išmintingas karalius, vardu Birštonas. Jis rūpinosi savo žmonėmis, todėl jį visi gerbė ir labai mylėjo. Sykį karalius išjojo į medžioklę ir nebegrįžo. Karalystės gyventojai leidosi valdovo ieškoti po visą pasaulį, pasivadinę birštoniečiais. Tačiau valdovo nei gyvo, nei mirusio niekas nesurado. Nuo ašarų toje vietoje, kur gyveno Birštonas, mineralinio vandens šaltiniai susikaupė, o tą karališką vietą žmonės Birštonu ėmė vadinti. /Aistė Justinavičiūtė/

Buvo gili žiema, o senolis milžinas susiruošė į vestuves eiti. Senolis buvo šlubas, tad eidamas per sniegą viena koja pėdsakus palikdavo, o kita – siaurą ruoželį. Milžinas pasišvilpaudamas ėjo, tai ir ruoželis vingiuotas gavosi. Milžinui šis ruoželis mažas ir siauras atrodė, o žmonėms tai buvo didžiulė, plati vaga, kuri pavasarį prisipildė vandens. Žmonės šią nuostabią upę pavadino Nemunu, o gražiausiame vingyje įsikūrusį miestelį praminė to milžino Birštono vardu. /Agnė Ulinauskaitė/

Gyveno kartą toks žmogus, kurio pavardė buvo Biršas. Jis mokėjo labai gražiai dainuoti. Visiems labai patiko jo balsas. Vieną dieną jis išėjo į mišką medžioti ir niekada nebegrįžo. Žmonės labai liūdėjo dėl to. Miesto meras pasakė:
– Kadangi mums labai patiko pono Biršo tonas, mes pavadinsime šį miestą Birštonu.
Taip ir atsirado Birštono miesto vardas.
/Domilė Laukaitytė/

Gyveno kartą ponas, kurio vardas buvo Milijonas, o pavardė Birštonas. Jis buvo labai turtingas ir pusę savo pinigų atidavė vargšams. Jo garbei buvo pastatytas paminklas, bet jis po kelių dienų nugriuvo. Ir tada nusprendė miestelėnai jo pavarde miestą pavadinti. Taip ir atsirado Birštonas. /Nedas Jančiauskas/

Sakmės

Vieną kartą žmogus parašė laišką dievui. Žmogus prašė sukurti miestą jo vardu, tačiau jis vardo neturėjo ir pats nežinojo, kaip pavadint. Dievas sutiko sukurti miestą ir jį sukūrė. Dievas klausia žmogaus:
– Na, jau sugalvojai pavadinimą?
Žmogus atsakė:
– Ne.
Dievas tarė:
– Tuomet aš tau padėsiu.
Žmogus sutiko ir Dievas pradėjo jo klausinėti:
– Ką daugiausia valgai?
– Barščius, – atsakė žmogus.
Dievas klausia:
– Sportuoji?
– Taip, – vėl atsakė žmogus.
Tuomet Dievas iš šių žodžių sudarė pavadinimą Birštonas.
/Augustė Daraškevičiūtė/

Kartą gyveno jaunikaitis, kuris labai mėgo keliauti ir tyrinėti Lietuvą. Vieną dieną jis atvažiavo į nematytą gyvenvietę ir jam ji labai patiko. Jos žmonės buvo labai draugiški. Kartą jaunikaitis vaikščiojo prie Nemuno ir ten sutiko mergelę, kurią jis pamilo. Ji sėdėjo prie beržo ir dainavo. Ji ir jaunikaitis labai susidraugavo ir vis susitikdavo prie to beržo. Po kiek laiko jie susituokė, ir jaunikaitis nusprendė gyventi šioje vietoje. Gyvenvietės žmonės išrinko jį valdovu, nes jis jiems labai padėjo, už gerus jo darbus jį mylėjo. Jaunikaitis gyvenvietę pavadino Beržtonu, nes prie beržo sutiko savo žmoną. Per daug metų pavadinimas Beržtonas tapo Birštonu.
/Ignė Brudniūtė/

Kartą gyveno jaunikaitis Tonas. Jis sumanė pakeliauti, susiruošė ir išvyko. Po keleto savaičių jis priėjo mažą kaimelį. Šio kaimelio gyventojai buvo labai draugiški ir šiltai priėmė jaunikaitį. Jis už tai, kad apsistotų keletai dienų, pasisiūlė jiems padėti nudirbti sunkius darbus. Gyventojai prieš pradedant dirbti perspėjo jį, kad nesiartintų prie beržo, kuris yra prie upės netoli kaimelio, nes ten giltinės teritorija. Jaunikaitis suprato ir nuėjo dirbti. Praėjo viena, dvi dienos, ir Tonas puikiai čia pritapo. Vieną vakarą jis nuėjo prisisemti vandens iš upės ir nepastebėjo, kad įžengė į giltinės teritoriją. Naktį, kai jau miegojo, giltinė atėjo prie jaunikaičio ir jį nužudė. Kitą rytą gyventojai suprato, kas nutiko. Kadangi jaunikaitis jiems labai daug padėjo, jie nusprendė pavadinti kaimelį jo vardu ir pridėjo žodį beržas. Taip gavosi Beržtonas, bet po daugelio metų žmonės pradėjo vadinti Birštonu. /Ieva Tamulytė/

Kartą seniai seniai Dievas vaikščiojo danguje ir bevaikščiodamas priėjo Lietuvą. Dairydamasis po ją jis aptiko žemės lopinėlį, pro kurį tekėjo Nemunas. Nekreipdamas dėmesio į tai, jis norėjo žvelgti kiton pusėn, bet kažkas sukuteno jam nosį ir jis nusičiaudėjo sakydamas skiemenį „ Abiršt“. Jo čiaudulio lašeliai pradėjo kristi į tą patį žemės lopinėlį ir iš jų pradėjo formuotis pastatai, sodai, takai, parkai, sanatorijos ir daug kitų. Tuomet Dievas nežinojęs, ką su tuo „miesteliu“ daryti, jis, pasinaudojęs savo čiaudulio garsu „abiršt“, sugalvojo miestelį pavadinti – Birštonu. /Ieva Šilanskaitė/

Kitą kartą beržų miške gyveno slibinas. Jį kaimo gyventojai praminė Tonu. Slibinas niekam nekenkė ir gerai sugyveno su kaimo žmonėmis. Kaimas vis plėtėsi. Slibinas padėjo beržus kirsti, o iš nukirstų beržų buvo statomi nameliai. Kaimiečiai buvo patenkinti slibinu, bet nežinojo, kaip jam atsidėkoti. Galvojo gal jam skanią vakarienę patiekti. Deja, medžioklė jiems nesisekė. Po kelerių metų išvargintas slibinas Tonas numirė iš bado. Kaimiečiai labai liūdėjo. Jie nutarė kaimą pavadinti Beržtonu. Kaimas vis tobulėjo ir plėtėsi. Pavadinimas ir ištobulėjo. Dabar šį miestelį su nuostabiais gyventojais vadiname Birštonu. /Ieva Masčiukaitytė/

Kaip atsirado Nemunas ir Vytauto kalnas
Vieną kartą gyveno Nemunas ir Vytautas. Jie buvo keliautojai ir nukeliavo į Birštoną pailsėti. Įsikūrė ant kalno, nes nežinojo, kad jis priklauso burtininkui. Supykęs burtininkas, kad jie įsibrovė į jo valdas, užbūrė juos. Nemuną pavertė upe, o Vytautą – kalnu. Štai kaip atsirado jie abu. /Kamilės K./

Parengė Ramutė Milušauskienė