„Esu palikusi dalelę savęs“

Sąjūdžio metais Prienų r. „Naujo Gyvenimo“ (dabar „Gyvenimo“) laikraščio žurnalistė Aldona Aleksėjūnienė buvo viena iš aktyviausių iniciatorių, atkasant ir atstatant LDK Kęstučio paminklą. Internete pamačiusi nuotraukas iš LDK Kęstučio paminklo atstatymo 30-mečio šventės, savo Facebook’o paskyroje spausdintais prisiminimais apie praeitą laikmetį sutiko pasidalinti ir su mūsų laikraščio skaitytojais.

A.Aleksėjūnienė atidarymo iškilmėse.

„Kartu su nuotraukomis iš Vasario 16-osios iškilmių, skirtų ant Nemuno kranto pastatyto paminklo Kęstučiui (didžiųjų kunigaikščių Vytauto ir Žygimanto tėvui) atidengimo 30-mečiui, įkeliu ir savąją, fiksuojančią, kaip būsimo paminklo būsimą vietą Prienuose ant kranto priešais tiltą 1989-aisiais dar tik apžiūrime su tuomečiais tos vietos parinkimo šalininkais ir priešininkais.
Pirmoje eilėje šalia manęs – vietos parinkimui (gyventojų apklausos būdu) nuoširdžiai pritaręs kompozitorius Osvaldas Balakauskas, antram plane eina Lietuvos Kultūros fondo pirmininkas, geografas profesorius Česlovas Kudaba, bandęs perkalbėti didįjį priešgyniautoją – Kauno architektą Audrių Karalių. Ir kitus, ypač – iš diktatoriškojo sąjūdiečių sparno. Kultūros fondo skyriui, kuriam tada vadovavau, teko rūpestis surinkti aukotojų lėšas, samdyti žmones, ieškoti medžiagų statyboms ir liejimui, po to organizuoti atidengimo iškilmes. Kūrybinio darbo naštą ant savo pečių užsidėjo rajono vyriausiasis architektas vilnietis Kęstutis Lupeikis ir skulptorius kaunietis Gintaras Kamarauskas. Vyrai darbu, ne tauškalais savo patriotizmą įrodė. Sovietmečiu nugriautą paminklą autentiškai atkūrė.

„Ieškom vietos Kęstučiui“. Nuotraukos ir dokumentai iš asmeninio A. Aleksėjūnienės archyvo

Iki šiol džiaugiuosi, kad man, organizatorei, nepristigo Kultūros fondo pirmininko prof. Česlovo Kudabos palaikymo, kad visuomenininkai paminklo atstatymo komitete bei vykdomosios valdžios atstovai – miesto meras Algimantas Matulevičius, plano komiteto pirmininkas Gintautas Bartulis – be priešgynų derinome veiksmus vardan užsibrėžto tikslo.
Jį pasiekėme. Paminklas stovi jau 30 metų. Beveik perpus ilgiau, nei buvo lemta išlikti autentiškajam (1937–1954) užmiesty prie kareivinių.
Kai grįžtu iš pamario į tėviškę, pakeliui stabteliu, prisėdu papėdėje, parymau pasigrožėti panorama, atsiveriančia į Nemuną nuo kalvos. Ir vis prisimenu, kaip tą papėdę paminklo atidengimo iškilmėse eglišakių vainikais apjuosė Prienų dešimtokų klasė, vadovaujama mokytojo Juozo Padvelskio.
Jis samdė sunkvežimį, susodino vaikus į kėbulą ir po pamokų išsivežė į apsnigtą mišką šakų. Prisilaužė, prikrovė iki sutemstant kaugę, ant jos sugulė, kad milicija nestabdytų. Bet sulėtinus greitį sankryžoj, kažkas kilstelėjo galvą, ją pamatė pro šalį ėjęs bendramokslis, šūktelėjo, kur vykstat? „Žvejoti!“ – choru išrėkė ir sutartinai užsikvatojo „partizanų“ būrys.
Grįžę susinešė į sporto salę šakas, skabė apšalusias ir rišo ilgą girliandą. Mokytoja Milda Staniulienė ir dar viena pedagogė, jau neatsimenu pavardės, talkino. Tada vežė ir puošė paminklo papėdę tamsoj. Atidengimo išvakarėse.
Grįžo namo alkani, pavargę, bet pakiliai nusiteikę. Šešiolikmečiai. Mano dukra buvo viena iš jų. Kai po dvejų metų baigė vidurinę, po išleistuvių sutikti saulės visa klasė panoro prie Kęstučio. Nes ten liko ir jų atsakomybės liudijimų dalelė.
1990-ųjų Vasario 16-ąją, paskutinę vis dar okupuotoje Lietuvoje, Prienai tada minėjo įsimintinai. Esu ten palikusi dalelę savęs. Džiaugiuosi, kad prieniečiai jubiliejui dabar surengė šventę sau, kad naujos kartos mūs žingsnius palydi“.

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *