Nėra didesnės vertybės pasaulyje už žmogaus ir tautos laisvę. Todėl eilinį kartą tautos ir valstybės pagrindinės šventės proga pabrėžiu, kad mūsų valstybingumo tradicija, krašto garbės ženklai nieko bendro neturi su sovietmečiu. Mūsų valstybingumo krašto garbės supratimo tradicija yra susijusi su laisvės kovomis, pagarba toje kovoje žuvusiems. Todėl drįstu teigti, kad tie mišpariniai, kasmetiniai kai kurių, net garbingų žmonių paminėjimai atrodo lėkštokai, jei mes nesame įamžinę, įprasminę ar net užmiršę kovotojus už mūsų Tėvynės laisvę. Čia praverstų pasimokyti ir iš mūsų kaimynų lenkų.
Džiugu, kad mano gimtajame Jiezno krašte, Veiveriuose, Pakuonyje, Balbieriškyje, Užuguostyje tai labai gerai suprantama ir šauniai dirbama ta kryptimi.
Jiezne puoselėdami laisvės kovų tradicijas bendrai, ranka rankon dirba Jiezno seniūnas Algis Bartusevičius, Jiezno parapijos klebonas, Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras Rolandas Bičkauskas, Jiezno gimnazijos direktorė Neringa Zujienė.
Įprasminti visus laisvės kovotojus
Jiezno seniūnijoje atminimo lentose jau yra įamžintos Jiezno krašto savanorių ir Vyčio kryžiaus kavalierių pavardės. Bet juk į istoriją krašto garbę aukso raidėmis rašė ne tik savanoriai, savo noru ėjusieji ginti Tėvynę iki 1919 m. kovo, bet ir šauktiniai, dalyvavusieji Nepriklausomybės kovose nuo 1919 m. kovo. Juolab kad ne vienas jų žuvo kovoje. Kai kurie žuvusieji savanoriai buvo užmiršti, nes jų giminaičiai buvo beraščiai ir užmaršūs, 1928 m. valstybinėms įstaigoms nepristatę reikiamų dokumentų. Todėl labai suprantama ir prasminga Jiezno seniūno Algio Bartusevičiaus iniciatyva įamžinti ir šių laisvės kovotojų atminimą.
Laiškas Jiezno klebonui Jonui Galaunei
Jau 1935 m. LDK didžiojo kunigaikščio Gedimino vardo, 1-ojo pėstininkų pulko vadovybė laiške Jiezno klebonui Jonui Galaunei rašė: „Pulko istorija ketinama greit atiduoti spaudon. Dėlei jos pilnumo nuoširdžiai prašau, kiek galima greičiau parašyti ir atsiųsti savo atsiminimus, iš tų laikų, kada vyko mūšis palei miestelį, Lietuvos kariuomenės kartu su vokiečiais prieš bolševikus. Kodėl viceministeriui S.Zaskevičiui su II pėstininkų pulko kuopomis nepasisekė mūšis? Kas pasidarė su išsklaidytais lietuvių daliniais? Kaip pasielgė bolševikai su belaisviais lietuviais? Kaip vyko laidotuvės lietuvių, bolševikų ir vokiečių? Kokios skriaudos ir žala bolševikų atnešta vietiniams žmonėms? Ir tai ne tik Jiezno, bet ir tolimesnėse apylinkėse.
Labai svarbu sužinoti pavardę šeimynos to piliečio Jiezno miestelio, kuris užslėpė po pečiumi vieną Lietuvos kariuomenės savanorį, neturintį, kur bepasidėti po pirmojo lietuviams nepavykusio mūšio. Tas mums nežinomas pilietis, Tamstos parapijonis slėpė šitą kareivį, maitino ir tai tuo laiku, kai raudonarmiečiai toje gryčioje gyveno. Tai neišpasakytas pasišventimas ir rizika. Reikia jo garbingą vardą įrašyti į pulko garbingus puslapius…“ (LCVA, f. 513, ap.1, b.29, p.94 – kalba netaisyta). Deja, garbaus klebono atsakymo niekur neradome, o ir pulko istorijoje ką tik minėtas didvyriškumas neatsispindėjo. Sunku dabar, praėjus 100 metų, tą faktą atkasti.
Garbingos pavardės
Tai lyg sakytų bendruomenėms, istorijos entuziastams krašte, o ir krašto muziejininkams tiesiog skubėti, nedelsti įamžinant laisvės kovas. Paprašius Jiezno seniūnui, Lietuvos valstybės centriniame archyve, peržiūrėję daugybę medžiagos, suradome ir šias garbingas Jiezno kraštui pavardes, kurios praėjusį šeštadienį buvo įprasmintos atminimo lentoje. Tai 1919 m. rudenį kovose su bolševikais žuvę 1-ojo didžiojo kunigaikščio Gedimino pėstininkų pulko kariai jiezniečiai Jonas Adomaitis ir Kazys Stanevičius, palaidoti Jiezno senose kapinėse, šeimų kapuose.Tai – ir Aleksandras Valatka iš Medeniškių, ir Leonas Valatka iš Kukiškių, to paties pulko kariai kritę kovose su želigovskininkais prie Varėnos 1920 m. spalio 3–4 dienomis ir palaidoti Senosios Varėnos kapinėse. Šiame sąraše ir nuo žaizdų 1919 m. mirę šio pulko kariai jieznietis Jonas Matusevičius ir juodaviškietis Antanas Remiškevičius, palaidoti Jiezno senose kapinėse. Garbus kraštietis, inžinierius Pranas Malinauskas, surado savo dėdės Lietuvos kario Kosto Malinausko žuvimo vietą Salake ir per 5 me-tus nuodugniai išsiaiškino jo kovos aplinkybes.
Vytautas Kuzmickas, istorikas
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“