„Istorinio Birštono takais…“

Birštono miesto kultūrinis žemėlapis

Norintys keliauti intelektualiai dalyvavo ekskursijoje „Istorinio Birštono takais“, kurią vedė vietinė gidė Vilija Rutkauskienė. Ekskursija prasidėjo prie Birštono turizmo ir informacijos centro, šalia kurio įsikūrę dauguma kurortui reikšmingų objektų.

Birštein – sodyba prie sūraus vandens
Birštono vardas istoriniuose šaltiniuose paminėtas dar 1382 m., kai Didžiajam kryžiuočių ordino magistrui buvo pranešta, jog šalia Nemuno aptikta sodyba prie sūraus vandens, kuri buvo pavadinta „Birštein“ vardu. Jau nuo seno kurortas garsėja mineraliniais vandenimis, todėl ir ekskursijos pradžioje Vilija Rutkauskienė pabrėžė, jog birštoniškiams po kojomis teka itin aukštos kokybės mineralinis vanduo. Vienoje vietoje esančių mineralinių klodų ir durpinių gydomųjų purvų nėra jokiame kitame Europos mieste. Pats giliausias (270 metrų gylio) vandens gręžinys Birštone, kuriuo galima gydyti virškinamojo trakto sutrikimus – „Versminė“, esanti šalia „Versmės“ sanatorijos. Kiti, gilesni, vandens gręžiniai naudojami sveikatinimui iš išorės. Visai čia pat įsikūrusi ir mineralinio vandens gamykla, kuri yra neatsiejama turtingos kurortinio miestelio istorijos dalis. Anot V. Rutkauskienės, dabartinė gamykla pastatyta apie 1970 m., tačiau jau nuo 1924 m. šioje vietoje veikė nedidelis pastatas, kuris vienas iš pirmųjų visoje Lietuvoje rūpinosi mineralinio vandens išpilstymu į butelius. Dabar čia veikia moderni įmonė, kurios gaminama produkcija – mineraliniai vandenys „Vytautas“, „Birutė“ ir „Akvilė“ – eksportuojama į užsienio šalis.
Kalbant apie mineralinius vandenis, svarbi ir geltonoji biuvetė – tai istorinis statinys, kurio architektūra iki šių dienų išlikusi tokia, kokia buvo. Pati biuvetė yra įtraukta į Kultūros vertybių registrą. Joje galima paragauti 125 metrų gylyje glūdinčio vandens, kurio sudėtis labai panaši į mineralinį vandenį „Vytautas“. Panašios koncentracijos mineralinio vandens dar galima atsigerti ir naujausiame Birštono statinyje „Vytautas mineral SPA“. Be to, šis modernus SPA centras taip pat turi ir praeitame šimtmetyje aptiktą patį giliausią (715 m gylio) Birštono šaltinį „Sofija“, kuris pavadintas Vytauto Didžiojo dukros Sofijos garbei.

„Tulpės“ sanatorijos biuvetė.

Šalia geltonosios biuvetės įsikūrusi ir neseniai atstatyta „Baltoji vila“. Čia kadaise savo memuarus parašė pats Balys Sruoga. Kairėje jos pusėje stovi mineralinio vandens paviljonas – „Birutės vila“, dabar turistus kviečianti pakvėpuoti sveikatai naudingu mineralinio vandens prisotintu oru, o anksčiau čia buvo vadinamoji vasaros šokių estrada, kurios, anot ekskursijos vedėjos, šiandien turistai pasigenda, nes šokių kultūra, deja, po truputį nyksta.
Birštono kurorto unikalumas paremtas senomis mineralinio vandens ir purvo gydymo tradicijomis, todėl turistams pristatytos ir senosios Birštono gydyklos, kurios buvo vienos iš pirmųjų gydyklų kurorte. Anksčiau šioje vietoje stovėjo medinis pastatas, kuriame gydymo tikslais buvo įrengtos apie 188 mineralinės vonios. Vėliau savininkas Kvinta šias gydyklas padovanojo Raudonojo Kryžiaus bendruomenei, kuri 1926–1927 m. čia atidarė ir pačias pirmąsias istorines Lietuvoje purvo gydyklas. Kaip teigė ekskursijos vadovė, yra sakoma, jog viena grafaitė, kilusi iš Prienų, dar 1749 m. čia išgydė savo dukrą nuo skrupuliozės, o pati grafaitė paskelbė, jog tai yra stebuklas.

Simbolinis Birštono banginukas
Pro senąsias Birštono gydyklas vingiuoja Drubengio upelis, kuriame įkurdintas Birštono simbolis – „banginukas“, reiškiantis žemę ant šaltinių, o du jo sidabriniai dantys simbolizuoja, jog tie šaltiniai yra vietinių gyventojų duona ir druska. Vietinės gidės teigimu, upelyje „plūduriuojantis“ kurorto simbolis mena seną „banginuko“ istoriją. Netoli tos vietos, kur dabar stovi Vytauto Didžiojo paminklas, anksčiau stovėjo medinė „banginuko“ figūra, iš kurios burnos tekėjo mineralinis vanduo. Tačiau ant Nemuno

Kurorto simbolis – „banginukas“.

kranto įsikūrusiam kurortui pavasariais tekdavo išgyventi ne vieną potvynį, kuris laikui bėgant suniokojo ir medinį Birštono simbolį. „Vietoj jo pastatyta cementinė banginuko skulptūra-ledlaužis, kuri savo galva rodo Nemuno kryptį. Tačiau, pastačius Kauno HE, vanduo pakilo ir cementinė figūra liko upės dugne. Nors norėta ją ištraukti pasitelkiant sunkiąją techniką, geologų nuomone, tai galėjo būti pavojinga, nes būtų kilusi grėsmė pakenkti geltonosios biuvetės vandeniui, todėl senasis cementinis banginukas liko po vandeniu, tačiau jis įamžintas Birštono istorijoje“, – pasakojo ekskursijos vedėja.

Karališkoji kurorto istorija
Kurortas gali didžiuotis ne tik mineralinių vandenų ir purvo ištekliais, bet ir didinga praeitimi. Senajame Vytauto parke iki šiol stovi istorinis Vytauto kalnas, ant kurio kadaise stovėjo medinė pilis, turėjusi ginamąją reikšmę. Kaip pasakojo V. Rutkauskienė, visai netoli, už 10 kilometrų nuo Birštono, 1382 m. tokio paties modelio medinė pilis Punioje buvo sudeginta iki pačių pamatų, tačiau iki Birštono pilies kryžiuočiai prieiti nesugebėjo, mat aplinkui buvo gilios raguvos, pelkės… Taigi būtent ant šio piliakalnio stovėjusi pilis išliko kryžiuočių nepažeista, o nuo 1401 metų ši vieta padovanota Vytautui, kaip medžioklės rezidencija. „Birštonas iki šiol labai dėkingas Vytautui už šį istorinį faktą, nes jis leido išdidžiai vadintis karališku kurortu. Jeigu istorikų patvirtintų faktų, kad čia ilsėjosi, medžiojo ar bent „padalkomis“ žemę prabraukė istorinės asmenybės, nėra – vadintis karališkuoju kurortu negali net ir labai prabangūs miestai“, – kalbėjo V. Rutkauskienė. Žinoma, laikui bėgant, pilis nunyko, nes buvo medinė, tačiau tai yra seniausia kurorto istorija.
Šiuo metu istorinis, 40 metrų aukščio Vytauto kalnas savo grožiu neatsilieka nuo apžvalgos bokštų. Netoli jo stovi ir 1998 m. G.Jokūbonio sukurta Vytauto skulptūra, kuri, gidės teigimu, skirtingai nei kitur vaizduoja taiką ir gėrį nešantį kunigaikštį.
Nuo senų laikų yra žinoma, jog visi kilmingieji užsiiminėjo medžiokle, o Lietuvos kunigaikščiai ypač mėgo šį užsiėmimą, todėl gidė trumpai priminė ir „Žvėrinčiaus“ miško vardo kilmę. Anot jos, miškas šiuo vardu pavadintas būtent todėl, jog čia senais laikais buvo suvaromi žvėrys iš aplinkinių miškų, privežama stumbrų. Dėl šalia tekančios upės jie negalėdavo greitai pabėgti, o kunigaikščiams buvo patogu mėgautis medžioklės malonumais. Anot V. Rutkauskienės, anksčiau žmonės sakydavo, jeigu Vytautas pasikviesdavo kurį nors kunigaikštį medžioti į Birštono apylinkes, tai kokia nors vaivadija jam tikrai atiteks.

Birštono kurhauzas.

Didingą istoriją mena ir kitos garsios Birštone gyvenusios ar besiilsėjusios asmenybės. Viena iš jų – dailininkas, mozaikininkas Nikodemas Silvanavičius, kuris sugrįžęs iš Peterburgo apsigyveno Birštono kurorte, netoli garsaus Vytauto kalno. Čia jis gyveno su savo neįgaliu sūnumi ir žmona bei kūrė paveikslus aplinkinėms bažnyčioms, o įspūdingų jo darbų Birštono apylinkėse yra išlikę iki šių dienų. Deja, savivaldybė nespėjo išsaugoti N. Silvanavičiaus namo, todėl jis šiuo metu yra privatizuotas ir apleistas.

Kultūriniu Birštono keliu…
„Birštono karaliai, kunigaikščiai ir visi mandri ponai, kurių, kaip sakoma, kišenėse buvo galima aptikti mažiausiai bajorų titulą, visi žinojo, kas yra Birštonas“, – sakė ekskursijos vedėja. Visgi įrodymai, kad Birštonas yra pripažintas medicininiu kurortu, buvo gauti tik 1846 m., kai gydytojas Bilinskis iš tuomet jau nykstančio Stakliškių kurorto atvežė ligones į Birštoną ir jas išgydė, o po 10 metų, Peterburgo mokslininkams patvirtinus tyrimus, Birštonas iš tuometinės carinės Rusijos gavo leidimą plėstis ir vadintis medicininiu kurortu. Netrukus pradėtas statyti ir kurorto namas, vadinamas vokišku Kurhauzo vardu. Neseniai, prieš 6 metus, Savivaldybės ir ES struktūrinių fondų lėšomis jis buvo restauruotas. Dar XIX amžiuje Kurhauze lankėsi iškilūs Lietuvos rašytojai: Vaižgantas, Žemaitė, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, grodavo orkestrai. Nors sovietiniais laikais šis pastatas kuriam laikui buvo tapęs „Tulpės“ sanatorijos valgykla, gražios praeities kultūrinės tradicijos atgijo ir yra tęsiamos iki šiol.
Intelektualus poilsis Birštone neįsivaizduojamas ir be Birštono Šv. Antano Paduviečio bažnyčios, kurioje rugpjūčio mėnesį organizuojami sakralinės muzikos festivaliai. Ši bažnyčia iki XVIII amžiaus pabaigos buvo medinė, o dabartinė neogotikinio stiliaus mūrinė bažnyčia pastatyta 1909 metais.
Ekskursija baigėsi J. Basanavičiaus aikštėje, kuri anksčiau dar buvo vadinta „Žalgirio“ aikšte. Čia stovi ir 1939 m. pastatytas J. Basanavičiaus biustas, kurį sukūrė jo draugas A. Aleksandravičius. Šiuo metu tai yra pats seniausias kultūrinio paveldo objektas Birštono kurorte, o senieji Birštono gyventojai iki šiol mena, jog sovietiniais laikais Basanavičiaus paminklą norėta nugriauti, tačiau rankomis susikibę gyventojai stojo jo ginti.
Rimantė Jančauskaitė

 

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *