„Gyvenimas labai gražus ir linksmas, nors ir sunku buvo…“

Pusdienis kaime

Kai važiuoji keliu, vedančiu tėviškės link, nori nenori atmintyje iškyla ir vaizdai, ir žmonės, kurių namus regi pro greitai važiuojančios mašinos langą. Čia kadaise augo pušynas su manimi, einančia į pirmą klasę. Šalimai jo – pamažu vis gulė Amžinojo poilsio į kapinių kalnelį kaimo žmonės. Ir aukštos pušys, audros neatlaikiusios, išvirto visos. Buvo atsodintos – vėl tiesiasi į saulę. Kiek toliau gražų mišką audra išretino. Ne toks ir vaizdas. Lyg miško nebuvę. Tik laikas net ir siaučiant audroms nesugebėjo pakeisti Alšios upelio, kuris išteka iš to paties pavadinimo ežero, krypties. Pagal ją ir atvažiuojame į Zitos Burakevičienės namus, kuriuos apjuosia Alšia iš visų pusių, tekėdama į priekį.

„Dievas davė man nuotaiką. Ji mane ir išlaiko“, – per gyvenimą tik su humoru – ar džiaugsme, ar varge keliauja Genė Brazionienė.

Kai iš vakaro Zita pasakė, jog ryte devintą valandą pusryčiams bus jau iškepęs bulvių plokštainis, nenustebau, nes pati prasitarė, kad septintą valandą ryte jau priduos pieną surinkėjui. Taigi supratau, kad kelsis anksti. Taip ir buvo. Skanaujant garuojantį „kugelį“ Zita pasakojo, kad į marčias pas Oną ir Petrą Burakevičius atėjo 1995 metais. Ji džiaugiasi savo vaikais Aiste, Agne, Ignu, kurie jos ir draugai, ir pagalbininkai. Prieš trejus metus po ligos mirė Zitos vyras Gintas, vaikų tėtis. „Buvo ir sunkių laikų, – sako ir atvirai pasakoja, kaip sunku buvo, kai reikėjo vaikus leisti į mokyklą – Aš namie „su karvėm“, pieninės „byrėt“ pradėjo, jis dirbo „lapyne“. Daug dirbau. Nemokėjau savęs saugot. Per vasarą du kartus nuo karščio oda nusilupdavo“.
Dabar smulki ūkininkė laiko tris karves, penkias avis ir džiaugiasi, kad darbuose padeda didesni ūkininkai. Su vaikais ji daug keliauja po Lietuvą ir vaizdžiai pasakoja ke-lionių įspūdžius. Gimusi Stakliškėse penkių vaikų šeimoje, moteris pažįsta labai daug seniūnijos gyventojų. Kadais ji dirbo pardavėja Pieštuvėnuose, Radomislyje – visada tarp žmonių. Sako, kad buvo laiminga, kai netikėtai pakvietė atostogų išleisti Stakliškių paštininką. Kiek anksčiau Zita važinėjo dirbti tai vienur, tai kitur Birštone. „Keltis tekdavo prieš keturias“, – sako, ir daugiau klausimų net nekyla, kodėl… Kai vežiojo paštą, jos laukė ir gyvenviečių žmonės, ir atokiausiose vietose gyvenantys vieniši žmonės. Bekalbant ne kartą suskamba jos telefonas. Vienam reikia patarimo, kitam – pagalbos. Užklausta apie laisvalaikį, kurio, matyt, ne tiek daug, rodo didelę pintinę, prinertą, primegztą įvairiausių staltiesėlių, servetėlių. „O vasarą, kai važiuoju pas karves, prisirenku visokių vaistažolių“, – sako, kad jas gerai atpažįsta, o receptų gi pilnas kompiuteris šiais laikais. Parodo

Genutės darbo įrankis, sako, jau kiek ir pabodęs per gyvenimą…

gudobelių užpiltinės, ir „širšės lizdo“. „Užlipau ant pirkios ir surinkau širšes, kaip kitaip aš jas užpilsiu“, – drąsiai patikina.
Dar kiek pašnekėję leidžiamės toliau. Ir šį kartą tegu Zita rodo kelią pas žmones, kurie, kaip vėliau paaiškės, ją labai gerbia ir myli, nes aš jau tuos keliukus primiršau. Beje, Šventam rašte parašyta, kad savame krašte pranašu nebūsi. Važiuojam prieš upelio tekėjimą, per kelią, Genės Brazionienės namų link. Mašina ima klimpti, tad einame pėsčios, kad netektų stumti. Žinojau, kad geros nuotaikos šiuose namuose niekada netrūko. „Jau dainos išdainuotos“, – šypsosi sutikdama namų šeimininkė Genė. „Su šitu nameliu mes dvynukės. Kai aš gimiau „podmure“ (pamatuose) buvo įrašyti metai – 1937. O vaikai vis ragina, kad nelikčiau viena ant žiemos, o aš jiems ir atsakau, kad dvynukų niekas neskiria, vežkit tada ir mano pirkutę“. Moteris džiaugiasi išaugintais vaikais, kurie gyvenimus sukūrę Lietuvoje – Nijole, Aldona, Vidu, anūkais, proanūkiais, o vyrą aplanko kapinių kalnelyj… „Čia gimiau ir noriu čia numirt“, – dar kartą užtikrintai sako apie tėvelio tėviškės namus. „Zita brangiausia mano kaiminkėlė, kaip dukra. Labai noriu padėkoti Zitutei, Aldonai Talačkienei, kuri taip pat atskuba į pagalbą, Rimo Vasiliausko šeimai, kad nugriovė griuvėsius, sutvarkė pakelę, ir dabar aš matau gražų vaizdą, gražų kelią, o pirma tik – lapę ar šerną“, – tardama

Danos Čelkauskienės gražūs atsiminimai iš darbo Alšininkų mokykloje, o po malonia šypsena paslėpti josios gyvenimo rūpesčiai…

nuoširdžius padėkos žodžius džiaugiasi Genė Brazionienė. Kaip visados – su labai gero humoro gaidele. Tokia ji visą gyvenimą. „Dievas davė man nuotaiką. Ji mane ir išlaiko. Iš tėvelio Valivonio paveldėjau“, – sako, ir su ašara akyse mena laiką, kai 32 metų sulaukusi mirė jos sesė. „Net buvo mintis, kad Dievo nėra, kaip baisu buvo“, – atvirauja Genutė, kuri vėliau ne tik daug dainų išdainavo, bet ir giesmių su kitais giesmininkais, laidojant kaimynus, pažįstamus, per keturnedėlius, metines. Turėjo surašiusi sąsiuvinius dainų bei giesmių. Užklausta apie darbą, pasakoja, kad dirbo nuo trylikos metų, nes mirė tėvukas, tvėrėsi kolūkis. „Dirbom su kruvinais delnais, „bagotesnių“ (turtingesnių) tėvų vaikų į darbus nevarydavo. Netoli, čia pas Melniką (taip vadino, nes buvo malūnas, o malūnininkas Melnikas) buvo felčerinis punktas, tai aš virinau švirkštus, paskui, kai iškėlė, ėjau brigadon. Dabar juokas ima, kad autobusiukas visus vežioja ir į mokyklas, ir į darbus. Kas rytą melžti karvių į kolūkio fermą ėjau penkis kilometrus. Pareiti reikėjo, ir namie dar visus darbus nudirbti. Paskui Alšininkų mokykloj pečius kūrenau, ai, gal 36 su viršum metų darbo stažo turiu. Dirbom juk visos moterys sunkiai, bet buvo linksma. Dainuodavom ir per linų rovimo, mynimo talkas. O po bulviakasio, kad žinotų bernai, kur buvo talka, tai jau garsiau: „saulė nusileido, dangus raudonuoja,/ mergelės po darbo, daineles dainuoja“. Būdavo vasara karšta, mes, moterys, šiaudų kūgyj dainuojam partizanišką ar kitokią dainą, kol priveš šiaudų“, – tarsi rožinio karoliukus, lyg „lakšteles“ – penkiolika rožinio slėpinių, kuriuos moka mintinai, veria prisiminimus Genutė. Sako, kad dabar padainuojanti ir naujų dainų, tik drauge su „radija“. O jau kiek ji priaudusi visko. „Meno gaminiams Birštone, Alytuj audžiau, vaikams auginti reikėjo pinigėlių. Audžiau aštuonianytes plonas penkiasdešimt vienetų, po du metrus. Per mėnesį reikėjo šimtą metrų išausti. Kiek primezgus ir priaudus, išdovanojus, tai šiton pirkion netilptų“, – rodo į austinę lovatiesę, ratelį, ir jau sako, kad tai yra senoviška, norisi madingesnės lovatiesės, kurią ir įsigis.
Beje, Genutė yra puiki gaspadinė – pyragus, duoną, bandas ke-pa. Ji pasakojo, kaip iš Klaipėdos krašto žmonės užsisakė tarsi „edukaciją“, nes nieko nežinojo apie bandas, todėl atvažiavo ir stebėjo visą jų kepimą nuo pat pradžios. „Gyvenimas labai gražus ir linksmas, kad ir sunku buvo, o dirbau ne viena – visos gi dirbom, metai pralėkė, bet dar aš labai „brava“ (greita), du klubai pakeisti, nėra čia ko daug dejuoti, – sako atsisveikinant ir priduria: „Bijau tik vakare televizorių įsijungti, nes galiu ir vėl išgirsti, kad Seimas nusprendė, jog mums, ilgaamžiams, laikas jau ir mirti, o dar norisi džiaugtis vaikais, jų šeimomis, gerais kaimynais ir kiekviena išaušusia diena“…

Zitos Burakevičienės svajonė nuo mažens gyventi kaime – išsipildė, tarytum susiliejo su jos gyvenimo tėkme ir sodybą apjuosiančio Alšios upelio tekėjimas – per akmenis, krūmokšnius ir kitas kliūtis – tekėti tik į priekį…

Toliau tarsi kelio pabaigai ar kitos kelionės tęsiniui stabtelim sankryžoje, kur Juozo Adomaičio iš Medžionių išdrožtas kaimo žmonių kryžius, tarsi saugo juos ir visus einančius bei važiuojančius, kad ir į kurią pusę pasuktų – Kielionių ar Sundakų, Medžionių ar Kauno link, o gal atgal – į Stakliškes. Šalia kelio – ir Alšininkų kaimo kapinaitės, kuriose ilsisi nemažai šio krašto vyrų ir moterų. O mes užsukam pas Danutę Čelkauskienę. Pir-kioje šilta, dar kūrenasi krosnis. Tikra kaimiška dvasia, ir tikri žmonės. Ir tai juntama. Vaišinga šeimininkė prikepusi tarkuotų blynų, vai-šina. Ir pasakoja, kuo gyvena. „Esu gimusi Kaišiadorių rajone. Kai likau našlė, po kiek laiko piršlys atsirado ir taip atėjau į marčias, į Alšininkus, ir gyvenu čia jau 36 metus. Likau viena. Klausau radijo, žiūriu serijalus, kitas laidas per televiziją. Du vaikai turi savo gyvenimus. Turiu karvukę, tik kad už pieną labai jau mažai moka. Stažo truputį trūksta, bet kad čia arti darbo nėra. Šešiolika metų dirbau valytoja Alšininkų mokykloje, iki jos uždarymo“, – apie gyvenimą pasakoja Dana. Moteris atmena ir vargingesnį laiką, kai reikėjo ilgas vagas runkelių normų ravėti, vaikus pasinešant į priekį, nuravi – vėl pasineši… Taip kalba pasisuka apie visų mūsų gyvenimus tuo metu, vargu bau, ar ne visi būtume atimti… Vieną mažą mama nešėsi karvių melžti. Pasine-ša pieno kibirus su naščiais, mergaitę palieka ant žemės, tada grįžta atgal – ją pasineša, paskui – vėl pieną – taip ir namo iš pievų pareina… Į pokalbį įsiterpusi šio pusdienio kelionės vadovė Zita tikina, kad nuo vaikystės jos svajonė buvo gyventi kaime – jokiu būdu ne mieste. „O ir su gyvuliais kartais geriau nei su žmonėmis“, – prasitaria trumpai. Bet užsiminus, kad ji būtų puiki šio krašto atstovė, jei būtų išrinkta ar seniūnaite, ar kitaip tas pareigas pavadinus, ji sutinka, kad žmones ji myli ir kad būtų gražu ir gerai drauge susiburti. O tų apleistų pastatų gi yra, jei kas norėtų padėti įsikurti…
…Nuoširdus ačiū Jums, aplankytų namų šeimininkės. Geros sveikatos ir būkite dar ilgai kartu mums visiems brangiame krašte, kur Alšios ežeras atiduoda savo tėkmei to paties vardo upelį, nesustojantį tekėti tolyn…
Palma Pugačiauskaitė

Rubrikoje Seniūnijose. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *