Verslumas – kaip menas gyventi kaime

Justinas ADOMAITIS

Verslumu lietuvio, ypač kaimiečio, neapkaltinsi. Žemdirbystė jam – gyvenimo būdas, galimybė pasirūpinti šeimos tradicijų tąsa. Prakaitą liejo tėvai, seneliai, proseneliai, o toliau, jeigu pasigilinsi – jau ir baudžiavos šaknys. Nereikia būti istoriku, jeigu nori modeliuoti šeimos, bendruomenės ar pačios valstybės agrarinio sektoriaus strategiją.
Prieš tris dešimtmečius, atitrūkę nuo šešiasdešimties arų kaimo žmogaus maitinimo bambagyslės, kalbėjome, jog tris hektarus sutvarkysime su kastuvu, šakėmis ir dalgiu. Susigrąžinti senolių turėtos žemės nuosavybę baudėsi tūkstančiai palikuonių, kurių didžiuma kaimą suvokė kaip lašinių, sūrių ir bulvių gausybės ragą. Tokių entuziastų polėkį numalšino apsukrūs miestiečiai, pasiūlę žemę iškeisti į pinigus. Ašaromis savo pareiškimus nuosavybei grąžinti laistę savininkai užkibo ant masalo, juolab daugeliui žemė jau obuoliu kvepėjo. Neatsiliko ir Vilniaus politikai. Jų tarpe gražbyliavo patyrę agrarininkai, sugebėję prikabinti makaronų ant idealizmo bangos iškeltų politikų ausų. Žemė iš amžino nekilnojamojo turto tapo lengvai pernešama gėrybe. Skuode ar Vilkaviškyje susigrąžinti hektarai sutartiniu seimūnų rankų pakėlimu nutūpė visai šalia Vilniaus ar ežero netoli Trakų.
Vakarų Europos valstybių pavyzdžiu sekanti žemdirbių savivalda režisavo naujosios Lietuvos agrarines vizijas ir jų įgyvendinimo metodiką. Naujoji karta jau nebenorėjo iš kaimo semti tik lašinių ir sūrių krepšius, be to, keitėsi anksčiau prie stalo suburiamos šeimos koncepcija, pomėgiai ir polėkiai. Akyse vis dažniau švysčiojo verslumo pinigėliai. Juk ne vien duona žmogus sotus. Ši liaudies išmintis, deja, transformuota pažodžiui: reikia kažko egzotiško, netipiško lietuvio virtuvei. Su tų pačių politikų tyliu pritarimu ant stalo klojome kebabus, sušius, picas, hamburgerius, makdonaldus ir kitokį įvežtinį marmalą. Visa tai tarsi veidrodis atsispindėjo Lietuvos kaime, vis dar auginančiam karvių, kiaulių, vištų. Per trumpą laiką reikėjo pakeisti lietuvišką skonį tenkinusių augintojų įsitikinimus. Sprindiniai lašiniai, sveikuolių vadinami „balta mėsa“, netiko „greito maisto“ užsakovams, kaip ir riebus pienas, nepramušamo lukšto kiaušiniai. Netgi lietuviškų kviečių miltai pasirodė netinkami pyragams ir bandelėms kepti. Teko įsivežti šaldytą tešlą. Taip pat pieno koncentratą, mėsos pusgaminius ar net sušaldytas kiaulienos, vištienos, buivolienos skerdenas. Vilniaus politikai krykštavo egzotiniais valgiais nukrautų stalų gausa. Girdi, gyvename kaip suomiai. Tik prie kaimo tvartelio pririštas šuo lojo į mėnulį apie alkaną jo šeimininko kaimo verslą ir apskritai gyvenimą.
Suprantu, jog minėti vilniečiai nenutuokia, kokiais keliais ant jų stalo atkeliauja valgomos gėrybės. Jų paieška užpildytos politikų dienos. Užsienio investitoriams suvilioti demonstruojamos plačių ir tobulai prižiūrėtų laukų, mėlynų ir raudonomis sodybomis apkaišytų ežerų, galingos žemės ūkio technikos fotografijos. Ypač patraukliai atrodė neseniai vykusi traktorių akcija – visa Europa sužinojo, jog Lietuva – tvarios demokratijos šalis, verta užsienio verslo dėmesio ir investicijų.
Kartais kuris nors nedidelio šeimos ūkio atstovas žiniasklaidai prasitaria, jog žemdirbystė turi vertybinę nuostatą. Būtent dėl jos jaunimas grįžta iš vargo akademijų užsieniuose, taikosi integruotis į kaimo verslą, bendruomenes. „Velnias jį nešė į tą galerą“ – tokiais Moljero komedijos „Skapeno klastos“ žodžiais buvusį emigrantą pasitinka valstybinės Užimtumo tarnybos atstovas. Kitaip sakant, grįžk iš kur atvykęs, nereikia nei tavęs, nei tavo ten uždirbtų pinigų.
Amžinai meluojanti statistika šiandien liudija Lietuvoje esant 115 tūkstančių ūkininkų. Nedoroji žiniasklaida suskaičiavo, jog jų tarpe yra nemažai milijonierių. Suprantama, jog nė vienoje ES šalyje nėra tokio precedento, jog ūkininkas valdytų tūkstančius hektarų. Verslo pamokų ieškodami lietuviai skersai išilgai išvažinėję vakariečių ūkius. Nyderlandai, Vokietija ar Prancūzija – ten kaimiečių šeima (du žmonės) prižiūri 200 karvių, dirba 50 ha žemės. Pagal tenykštį standartą – tai stambus ūkis. Lietuvoje tokio dydžio ūkyje dirba keliolika žmonių, o vieno hektaro sukuriama vertė dešimt kartų mažesnė nei vakarietiškame. Be to, lietuvio investicijos ir įsipareigojimai bankui dar kone dešimtmetį akmeniu kybos ant ūkininko kaklo.
Viešumoje netyla diskusijos apie nuostolingą gyvulininkystės verslą. Už pieno, mėsos žaliavą gaunamos kainos nepadengia jų gamybos kaštų, o pastarieji, pasirodo, išaugę ir nuolatos didėja dėl ūkių modernizavimo ir investicijų.
Mūsiškiai ūkininkai su baltu pavydu stebi olando šeimos verslą. Karvės ganomos lauke, šeriamos tvarte, pienas perdirbamas toje pačioje fermoje įrengtame sūrių ceche, produkcija parduodama šalia fermos įkurtoje parduotuvėlėje. Tvarte ūkininkai avi medines klumpes, ceche – kitas klumpes, lauke – dar kitas. Bet jos ne iš vargo – taip sveikiau sąnariams. Lietuvis į fermą, esančią už šimto metrų nuo sodybos, važiuoja visureigiu. „Kaimas nesuprastų, jei minčiau dviratį“, – prisipažįsta mūsų ūkininkas.
Šalies agrarinio sektoriaus prioritetai šiandien orientuojami į gėrybes. Dar prisimenant nesenus laikus – pasėsime, prikulsime, prikasime, primelšime daugiau negu pernai, pralenksime Ameriką. Nūnai džiaugiamės augalininkystės ūkių derliais: vienais metais prikūlėme 5 mln. tonų, kitais – 6 mln. t. Beveik viską sukrovėme į laivus. Didieji duonos kepėjai „ne spaudai“ prasitaria negalintys pasakyti, kiek iš keliolikos komponentų minkomos tešlos procentų sudaro miltai. Bandelėms, konditerijos gaminiams naudojama šaldyta įvežtinė tešla. Taip mažinami gamybos kaštai.
Daugelį metų valstybė vis žada mokyklų, vaikų įstaigų, ligoninių, kalėjimų valgykloms pirkti tik lietuviškus produktus, pagamintus iš žinomai vietinės žaliavos. Tačiau valstybės įstaigos pirkimo konkursuose verčiamos rinktis pigiausią siūlomą produktą, kuris pasirodo besantis įvežtinis.
Iš emigracijos grįžusieji ir nesibodintieji kaimo ieško verslo nišų didelių žemės plotų nereikalaujančioms investicijoms. Bitininkystė, kailinių žvėrelių, retesnių daržovių, uogų auginimo, žaliavos perdirbimo ir produkcijos pardavimo verslai. Užimtumo tarnyboms, kaip, beje, ir politikams, ši naujųjų ūkininkų publika nepatraukli. Pastarieji verslo koncepciją grindžia vertybiniu pagrindu, o tai kertasi su vyraujančia agrarinio sektoriaus nuostata orientuotis į pelną, kitaip sakant, į gėrybes.
Iš atminties negaliu ištrinti kilnia idėja ir darbuotojų entuziazmu grįstos Dotnuvos eksperimentinio ūkio istorijos. Mokslo reikmėms ir valstybės verslui tarnavęs, milijonus eurų investavęs į moderniausią šalyje pieno ūkį, vos perkirpus įkurtuvių juostą buvo ištaškytas aukcione. Doram šeimininkui dėl to būtų skaudėję širdį, bet kai turtas valstybės…
Nesuklysiu pasakydamas, jog visus tris atkurtosios Nepriklausomybės dešimtmečius atkurtoji žemdirbių savivalda vertėsi teoriniu ūkininkų ugdymu ir mokymu. Ši su agrarinio sektoriaus strategija prasilenkianti taktika vėliau buvo šmaikščiai pavadinta „buterbrodų kursais“, kadangi vakariečių pavyzdžiu mūsiškai perpiete gaudavo po karštą kibiną ir stiklinę sultinio. Esamiems ir būsimiems ūkininkams buvo siūloma auginti apynius, šaltalankius, svarainius, žilvičius. Strateginių valsty-bės žaliavų (pieno, mėsos, grūdų) rinka jau buvo užimta gudresnių ir greitesnių. Pastarieji turėjo ne tik verslumo ir specialybės žinių, bet ir politinį užnugarį. Visai neseniai valdžios rūmuose vykusiose diskusijose dėl agrarinio sektoriaus strategijos gairių stambių prekinių ūkių savi-ninkai savo smulkiesiems kolegoms siūlė nupirkti pastarųjų nuostolingai dirbančius ūkius. Su žeme, karvėmis, darbo vietomis ir skolomis bankui.
Prieš porą metų tarėmės lietuviškais pieno produktais užversiantys nepasotinamą Kinijos rinką, ištroškusias Azijos, Afrikos šalis. Netikėtas mirtinas virusas supurtė pasaulį. Televizijos reportažuose regime ištuštėjusias milijoninio miesto gatves, girdime iš namų negalinčių išeiti žmonių aimanas. Lietuvos vaistinėse išpirktos veido kaukės, kokias matome nešiojant Kinijoje ir kinų piliečių kitose valstybėse. O jeigu ir pas mus? Ar likę namuose turėsime ką valgyti? Vyresnio amžiaus miestiečiai prisimena pokarį, kai pėsti traukdavo į kaimą pas giminaičius. Pastarieji nestokojo maisto atsargų, o ir aplink namus tvyrojusi žemė visa buvo prižiūrėta, tarnavo šeimai kaip išgyvenimo ir uždarbio galimybė.
Apie ateitį galvojantieji tvirtina, jog anksčiau ar vėliau lietuvis sugrįš prie žemės. Neabejojama, jog tą sugrįžimą lydės naujausios ir išmaniausios technologijos. Vienas hektaras versliam ūkininkui sugrįš šeimos išlaikymo kaina, kitas hektaras – investicija ir būsimu pelnu. Nereikės tam kažkokių mistinių politinių sprendimų – pakaks į vertybes orientuoto, išsilavinusio ir verslumą įvaldžiusio žmogaus valios.