„Dėkingumo“ nominacijos įteiktos:

„Už savanorystę“ – Zitai Lapinskienei

Iš Šiaulių į Jiestrakio kaimą Zitą atvedė meilė, likusi našlė ji atėjo gyventi su sūnumi Rimantu. Su vyru Romučiu susilaukė sūnaus Renaldo. Abu sūnūs užaugo dorais žmonėmis, baigė aukštuosius mokslus, vienas pasuko į kunigystę. Zita labai norėjo dukters, bet likimas nelėmė susilaukti savo, todėl ji nusprendė globoti ir dabar visą meilę skiria net 4 mergytėm. Taigi svajonė virto realybe.
Pirmąją nuo kūdikystės pradėjo globoti Justiną. Jai sulaukus 3 metukų, šeima pasiėmė globoti dar 2 sesutes – Mildą ir Gabrielę. Austėją, ketvirtąją, Zita į šeimą priėmė, kai jai buvo 4 metukai.
Šiuo metu jauniausiajai mergytei 7, o vyriausiajai jau 14. Visos Zitą vadina mama. „Džiaugiuosi, kad Dievas taip leido – galiu auginti mergaites ir būti joms mama. Čia mano vaikai. Gaila tik, kad jau baigia užaugti, ir liūdna, kai pagalvoju, jog nebeturėsiu tuoj kuo rūpintis. Norėčiau dar nors vienu vaikeliu pasirūpinti, tuomet išsipildytų gyvenimo svajonė – užauginti penkis vaikus. Deja, dabar įstatymai riboja. Galėčiau kurti šeimyną, bet reikia socialinio arba pedagoginio išsilavinimo“, – sako Zita.
Ponia Zita turi medicininį išsilavinimą. Kaip pati sako, medicininės žinios labai padeda auginant mergaites. Gali pastebėti, kas yra negerai, užbėgti ligai už akių ar būtiniausią pagalbą suteikti namuose.
„O kokios gražios mano mergaitės! Kokios mielos!“ – kalbėdama apie mergaites neatsidžiaugia moteris. Didžiausias jos troškimas – parengti mergaites savarankiškam gyvenimui ir kad likimas joms būtų maloningas.

„Už gyvenimo nuopelnus“ – Romualdui Vasiliauskui

Romualdas Vasiliauskas, UAB „Rūdupis“ direktoriaus pavaduotojas statybai, ilgametis Prienų statybinių organizacijų darbuotojas ir vadovas, gimė Šiaulių rajone, Jokūbaičių kaime. 1975 m. baigė Šiaulių politechnikumą ir įgijo statybininko specialybę. 1976 m. atvyko gyventi į Prienus ir pradėjo dirbti tuometinėje Tarpkolūkinėje statybos organizacijoje (TSO) darbų vadovu, po to – Rajono statybinėje organizacijoje (RSO) direktoriaus pavaduotoju tiekimui. Nuo 1985 m. iki šiol dirba UAB „Rūdupis“ direktoriaus pavaduotoju statybai.
Statybininko profesija – geriausias jo pasirinkimas, lėmęs sėkmingą karjerą. Romualdas 43 metus sėkmingai dirba statybų sektoriuje Prienų rajone ir už jo ribų (Kaune, Palangoje, Klaipėdoje, Radviliškyje, Šakiuose, Kaišiadoryse, Šalčininkuose, Šilalėje…). Romualdas vadovauja įvairių objektų statybų, renovacijos darbams, ieško naujų statybos valdymo ir optimizavimo metodų, ypatingą dėmesį skiria darbų kokybei.
Romualdas Vasiliauskas su žmona Angele užaugino dvi dukras, turi keturis anūkus. Laisvalaikiu mėgsta keliones, sportą, kalnų slidinėjimą, važinėjimą dviračiais.
Romualdas iš pat pradžių pamilo Prienų kraštą, jo gamtą. Daugiau nei 10 metų jis buvo vienas iš entuziastų, kurie rėmė ir palaikė Prienų krepšinio klubą „Rūdupis“, garsinusį Prienų kraštą.

„Už indėlį į Prienų krašto ekonomikos augimą“ – IĮ „Eulanta“

IĮ „Eulanta“ įsikūrusi Stakliškėse. Įmonės savininkai – Jolanta ir Eugenijus Kazlauskai. Įmonėje sukurtos 8 darbo vietos. „Eulanta“ jau 12 metų kepa šakočius. Šakočiai įvairiausių dydžių – nuo visai mažų iki labai didelių, puošiami šokoladu, gėlėmis, paukščiais ir kt. IĮ „Eulanta“ šakočius vertina ne tik vietiniai seniūnijos gyventojai, jais prekiaujama Vilniaus Kalvarijų, Justiniškių, Halės ir Šeškinės, Kauno, Visagino, Švenčionių, Prienų, Birštono turgavietėse. IĮ „Eulanta“ jau yra žinoma visoje Lietuvoje.
IĮ „Eulanta“ yra nuolatiniai visų Stakliškių seniūnijos renginių rėmėjai. Jolanta yra gimusi, užaugusi Vyšniūnuose, gyvena su šeima Stakliškėse. Ji yra vietinė Stakliškių seniūnijos gyventoja. Eugenijus gimęs Prienuose. Jolanta ir Eugenijus užaugino sūnų Aleksą ir dukrą Kotryną, kurie irgi yra daug padėję šeimos versle. Jolanta ir Eugenijus myli grožį, gėles, jų sodyba yra viena gražiausių Stakliškių seniūnijoje, namuose taip pat žydi gėlės, visur – švara, tvarka. Jie – darbštūs, atsakingi, nuoširdūs, vertina savo kolektyvo narius, organizuoja jiems keliones, šventes, kitas malonias staigmenas.
Jolanta ir Eugenijus yra gerbiami ir vertinami Stakliškių seniūnijoje. Jų įkurta įmonė – gražus sėkmingo verslo gimtinėje pavyzdys.

„Metų šviesuolis“ – Audronei Ramoškienei

Audronė Ramoškienė, Prienų r. Išlaužo pagrindinės mokyklos mokytoja, įsijungė į skautišką veiklą 1997 metais, dalyvaudama Pietų krašto skautų vasaros stovykloje. Mokytoja Audronė, susipažinusi su skautijos veikla, matydama akivaizdžią naudą vaikams, tapo skautų organizacijos nare ir pradėjo vadovauti skautams savoje mokykloje. Taip Prienų tuntą papildė Išlaužo draugovė.
Jau trečią dešimtmetį vadovė kartu su skautais aktyviai dalyvauja visose Lietuvos skautijos inicijuojamose veiklose: vasaros stovyklose, šventėse, sueigose, akcijose („Betliejaus ugnis“, „Pasidalinkime gerumu“, Gerasis darbelis“), žygiuose, įvairiuose projektuose („Šalis ta Lietuva vadinas“, „Ir srovė judina akmenis“), konkursuose („Gražių dainelių daug girdėjau“).
Išlaužo mokyklos skautai įsitraukė ir aktyviai dalyvauja Prienų r. jaunimo organizacijų sąskrydžiuose „Tvarkome kultūros paminklus“ bei kitose akcijose tvarkant Prienų r. piliakalnius, pilkapius, puošiant miesto erdves.
Kartu su kitais Lietuvos skautijos vadovais Audronė Ramoškienė nuolat dalyvauja kuriant ir vykdant vasaros stovyklų programas.
Jau daug metų tradiciniais tapę renginiai: Betliejaus ugnis, Vasario 16-osios bei Kovo 11-osios dviejų dienų sueigos su nakvyne (vyksta Išlaužo pagrindinėje mokykloje), Gerojo darbelio akcija. Sueigų metu vyksta veiklos, grindžiamos principu – ugdomės pavyzdžiu. Visas veiklas organizuoja ir vykdo ne tik vadovai, bet ir patyrę skautai ir skautės. Savo patirtį jie perduoda jaunesniesiems. Gerojo darbelio akcijos metu padedama vyresniojo amžiaus bendruomenių nariams ūkio darbuose, tvarkomi partizanų kapai, mokyklos ir miestelio aplinka.
Vadovė Audronė Ramoškienė „Už nuopelnus Lietuvos skautijai“ yra apdovanota Lelijos ordinu.
Audronė Ramoškienė nuo 1988 m. dirba Išlaužo pagrindinėje mokykloje. Jos atsakingas požiūris į savo darbą ir iniciatyvumas padėjo jai tapti pavaduotoja ugdymui. Kolegos gerbia jos skautišką patirtį – kūrybiškumą, organizuotumą, gebėjimą bendrauti su visais ir visada. Tai padeda ugdyti mokinių ir kolegų lyderystę, mokytis iš jos patirties.

„Už Prienų vardo garsinimą“ – Aldonai Ruseckaitei

Poetė, prozininkė, muziejininkė Aldona Ruseckaitė gimė Ingavangyje, Prienų rajone. 1968 m. baigė Šilavoto vidurinę mokyklą. 1972–1978 m. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1975–2002 m. dirbo Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumo (dab. Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakultetas) lietuvių kalbos dėstytoja. Nuo 1976 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus mokslinė bendradarbė, 1980–1989 m. skyriaus vedėja, nuo 1989 m. iki 2019 m. muziejaus direktorė.
Kurti pradėjo dar paauglystėje, pirmuosius jos eilėraščius publikavo Prienų rajono laikraštis. Kaip poetė Aldona debiutavo Prienų krašto moterų poezijos antologijoje „Gimtinės upeliai“ (1994). Ji yra parengusi nemažai muziejinio bei archyvinio pobūdžio leidinių ir išleidusi 16 savo kūrybos knygų, iš kurių populiariausi yra romanai, ypač skirti lietuvių klasikams: Maironiui, Žemaitei, Vytautui Mačerniui, Salomėjai Nėriai. Už kūrybą yra gavusi keletą literatūrinių premijų.
Talentas ir visuomeninė veikla yra įvertinti garbiais apdovanojimais, tarp kurių Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino 2-ojo laipsnio medalis (1997), Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius (2010), Lietuvos Vyriausybės kultūros ir meno premija (2016) ir kitos.
Aldona Ruseckaitė visada rado ir teberanda laiko gimtojo krašto kultūros puoselėjimui. Ji nuoširdžiai bendradarbiavo kuriant Prienų krašto muziejų, buvo viena pagrindinių organizatorių, kuriant Šilavoto „Davatkyno“ muziejų. Ji – Justino Marcinkevičiaus skaitymų Važatkiemyje dalyvė, dažnai – ir šių skaitymų vedėja. Naujausias savo knygas rašytoja visada pristato Prienų krašto bendruomenei. Dalyvauja ne tik knygų pristatymuose Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje, Prienų krašto muziejuje, bet ir kituose Prienų rajone vykstančiuose renginiuose: kraštiečių susitikimuose, sueigose, valstybinių švenčių minėjimuose, kaimo bendruomenių šventėse.
Gimtinė – Ingavangio kaimas – Aldonai yra ir visuomet bus pats nuostabiausias kraštas. Ji stengiasi išsaugoti savo kaimo ir giminės istoriją.

„Už ryšio su gimtuoju kraštu puoselėjimą“ – Justinui Adomaičiui

Justinas Adomaitis gimė 1950 m., užaugo Balbieriškyje. Mokyklą baigė 1968 m., lituanistikos studijas – 1972 m. Iki 1990 m. dirbo ugdymo įstaigose, bendradarbiavo spaudoje, vėliau atsidėjo tik žurnalistikai. Dirbo Kauno rajono laikraštyje „Tėviškės žinios“, žurnale „Žemės ūkis“, pastaruosius du dešimtmečius – laikraštyje „Ūkininko patarėjas“.
Publikacijose pagrindinis dėmesys skiriamas socialiniams kaimo klausimams, propaguojant kuriantįjį verslą, bitininkystę. Laisvalaikiu apie atkurtąjį šalies kaimą parašė keletą knygelių: „Savo žemėje“, „Šeimos ūkis“, „Kelyje“, „Kaimo amatai“ ir kt. Balbieriškio bendruomenės paragintas parašė ir 2002 m. (Balbieriškio mstl. 500 metų sukakties proga) išleido 300 puslapių knygą ,,Balbieriškis“. Joje pasakojama apie Balbieriškio 500 metų istoriją, gamtą, bažnyčią, įmones, miestelio senbuvius, tautines mažumas, verslininkus, amatininkus, plačiau akcentuojant XX a. pirmosios pusės įvykius ir laikotarpį nuo 1990 m. kovo 11 d. Miestelio istorija atskleidžiama pasakojant žmonių likimus. Remiamasi amžininkų prisiminimais, rašytiniais šaltiniais.
Kraštiečio Seimo nario Juozo Palionio iniciatyva ir rūpesčiu 2008 m. buvo išleista 360 puslapių J. Adomaičio knyga „Kaimas gyvas“, kurioje sudėti rašiniai apie dirbančius ir meilę kraštui puoselėjančius ūkininkus, medikus, kaimo šviesuolius. 2019 m. išleista 300 puslapių knyga ,,Abipus Peršėkės“ taip pat grindžiama žmonių liudijimais. Jos turinį sudaro pasakojimai apie Balbieriškio miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojų likimus. Penkios dešimtys rašinių nuo 2003 m. iki šių dienų buvo publikuoti šalies ir regioninėje spaudoje.
Pasak J. Adomaičio, Balbieriškio, kaip ir visos šalies, istorija sudėtinga. Neištrinsi skausmingų jos puslapių, tačiau ateities kartoms reikia susipažinti su istorija, kad nereikėtų kartoti praeities klaidų. Šiandien kraštiečio J. Adomaičio planuose – toliau gilintis į Balbieriškio miestelio, aplinkinių kaimų bei parapijos istoriją, kalbėtis su praeitį ir dabartį liudijančiais žmonėmis.