Nepriklausomybės paminklas Skriaudžiuose saugo atmintį

2020 m. sausis. Prie paminklo Skriaudžiuose susibūrė (iš kairės) A.Sinkevičius, muziejininkė S.Kleizaitė, P.Brazauskas ir L.Spūdys.

Lietuvos nepriklausomybės dieną Prienai minės LDK Kęstučio paminklo 30-ąsias atstatymo metines. Kita jubiliejinė sukaktis nuo 1989 metais Skriaudžiuose atstatyto Nepriklausomybės paminklo savanoriams, žuvusiems 1918–1920 metais, liko viešai nepaminėta, ir šiandien, ko gero, yra svarbi tik saujelei paminklo atstatymo entuziastų. Jie prieš tris dešimtmečius, įkvėpti Persitvarkymo ir Atgimimo dvasios, ėmėsi iniciatyvos surasti ir atkasti sovietmečiu nuverstą paminklą, negailėjo nei laiko, nei pastangų, nei finansinių aukų, kad atstatytų istorinę teisybę.

Susirinko prisiminti Atgimimo priešaušrio iniciatyvą…

– Prie atstatyto paminklo savanoriams Sriaudžiuose Lietuvos trispalvę iškėlėme 1989 metų vasario 16-ąją, vyko didelės iškilmės, o paminklas buvo pašventintas gegužės mėnesį, per Motinos dieną. Lietuvos nepriklausomybė buvo paskelbta tik po metų. Tuomet mums atrodė, kad šis aktas gerokai pavėluotas, juk mes savo krašte šį procesą pradėjome gerokai anksčiau…, –

1989 m. prie atstatyto paminklo sėdi (pirmoje eilėje iš dešinės) L.Spūdys, (antroje eilėje iš kairės trečias) A.Sinkevičius ir kiti Skriaudžių gyventojai. Ant paminklo stovi butelis, kuris vėliau buvo įbetonuotas į pamatą.

žvelgdamas į paminklą, prisimena vienas iš jo atstatymo iniciatorių, buvęs „Dainavos“ kolūkio pirmininkas, jau senokai pensininkas Algimantas Sinkevičius.
Sausiui artėjant į pabaigą, buvusio Skriaudžių buities muziejaus direktoriaus, Kalendorių muziejaus įkūrėjo Pijaus Brazausko iniciatyva paminklo atstatymo dalyviai buvo pakviesti susiburti prie senojo plento, kurio kairėje pusėje, ant šlaito viršaus, dar 1931 m. iškilo Nepriklausomybės obeliskas. Prie A.Sinkevičiaus ir P.Brazausko prisijungė ir Liudvikas Spūdys, tais atmintinais laikais dirbęs Skriaudžių kultūros namuose – jam teko su kastuvu pasidarbuoti, ieškant suskaldyto ir užkasto paminklo liekanų. To meto liudininkų turėjo būti ir daugiau, bet įvairios priežastys jiems sutrukdė prisijungti ir atkartoti istorinę tų laikų nuotrauką, kurią P.Brazauskas surado asmeniniame archyve.

1989 m. vasaris. Moters rankose – Trispalvė, įsigyta dar 1930 m. Ją išsaugojo skriaudietė Ona Džekčiorienė, o į iškilmes atsinešė jos dukra tremtinė Gražina Jermolajeva. Istorinę Trispalvę ji padovanojo Skriaudžių buities muziejui.

Prieš trisdešimt metų jis, tuometinis kolūkio vyr. ekonomistas, prie paminklo įamžino aktyvius jo atstatytojus. Ant vienos paminklo pakopos matyti stiklinis butelis – į jį buvo įdėtas laiškas su paminklo aprašymu ir fotografijomis. Virmantas Griškonis jį įmūrino po viena paminklo akmenine plokšte, kad išsaugotų istoriją ateities kartoms. Visgi paminklo atstatytojai tiki, kad skaudūs praeities įvykiai Lietuvoje nepasikartos ir jokie barbarai nekels rankos prieš tautos atmintį saugantį istorijos paveldą.
Anot A.Sinkevičiaus, Skriaudžių gyventojai per pastaruosius du šimtus metų regėjo įvairiausių perėjūnų. 1812 m. birželį žygiuodamas į Rusiją Skriaudžiuose buvo sustojęs Prancūzijos imperatorius Napoleonas I, kuris vėliau gėdingai traukėsi atgal. Šiose apylinkėse virė 1863 metų sukilimo prieš rusų kazokus ir Pirmojo pasaulinio karo tarp Rusijos ir Vokietijos kariuomenių mūšiai. Kitapus plento, prieš Nepriklausomybės paminklą, dar išlikusios žuvusių vokiečių kareivių kapinės. Per Antrąjį pasaulinį karą naciai Skriaudžiuose buvo įrengę rusų karo belaisvių stovyklą, pokariu aktyviai veikė Geležinio Vilko rinktinės laisvės kovotojai.

Pastatė paminklą savo didvyriams

1962 m. sudaužytas paminklas atkastas 1988 m.

Ko gero, šių aplinkybių įtakoje šis kraštas išaugino nemažai žmonių su kovotojų ir laisvės dvasia. 1918 metais, Lietuvai sukūrus Nepriklausomą valstybę, dalis jaunų Skriaudžių kaimo ir apylinkių žmonių išėjo į savanorius. Vieni iš laisvės kovų grįžo pasižymėję, kiti žuvo fronte.
Kai kurių šaltinių teigimu, Skriaudžių kapinėse nėra palaidoto nė vieno kario savanorio – jie atgulė tų apylinkių, kuriose vyko mūšiai, kapinaitėse. Visgi krašto žmonės norėjo pagerbti savo didvyrius, todėl visoje šalyje minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, tautos šventei ruoštis suburtas komitetas, aktyviai prisidedant šauliams Benediktui Senkui, Petrui Dargiui, Sabui, nusprendė Skriaudžiuose pastatyti Nepriklausomybės paminklą. „Pinigus paminklo statybai rinko šaulių būrys,

Buvę „Dainavos“ kolūkio darbuotojai – prie paminklo liekanų.

prisidėjo apylinkių gyventojai. Po 50 litų aukojo ir žuvusių savanorių tėvai, artimieji…“ – 1991 m. liepos 31 d. „Naujo gyvenimo“ numeryje rašė Vincas Liorentas.
Kadangi neturėta priemonių dideliems svoriams kelti, obelisko forma buvo liejama ir mūrijama dalimis. Paminklo statyba buvo pradėta 1930 m., o baigta 1931 m. vasarą. Šventinant paminklą dalyvavo visos vietinės organizacijos su vėliavomis ir daugybė žmonių.

Atminimas apie žuvusius ir iš fronto grįžusius savanorius
Paminklo lentoje buvo įrašytos penkios Skriaudžių kaimo ir apylinkės žuvusių savanorių pavardės: Ališauskas Juozas (1901–1920), Kazys Čebelis (1902–1920), Jurgis Dailidė (1900–1920), Antanas Kudirka (1899–1919), Antanas Paltanavičius (1899–1920). 

1989 m. vasario 16 d. prie paminklo savanoriams iškelta Trispalvė.

V.Liorento liudijimu, lentoje galėjo būti įrašyta ir dar viena vietinio savanorio Vinco Baguckio pavardė. Jis nežuvo fronte, kaip kiti, bet, nešdamas karišką pranešimą iš Kauno į Marijampolę, persišaldė ir mirė Sasnavoje, kur ir palaidotas. Kiti šio krašto savanoriai grįžo į namus, gavę dalinamos dvaro žemės sukūrė savo gyvenimus, jų palikuonys išsibarstę ne tik po Prienų rajoną.
Deja, apie Skriaudžių krašto gyventojų indėlį nepriklausomos valstybės kūrime šiandien žinomos tik nuotrupos. Veiverių krašto muziejininkė Snieguolė Kleizaitė patvirtina, kad muziejaus fonduose nėra sukaupta medžiagos apie šio krašto savanorius. Daugiau informacijos, nuotraukų yra išlikę iš paminklo atstatymo laikotarpio. Dalies

1988 m. rudenį prasidėjo paminklo atstatymas.

savanorių gyvenimo ir kovų istorijas į septynių tomų leidinį „Lietuvos karžygiai: Vyties Kryžiaus kavalieriai 1918–1940 m.“ yra surinkęs žurnalistas ir istorikas Vilius Kavaliauskas.
Tarpukariu prie Nepriklausomybės paminklo vyko tautinės, šaulių, pavasarininkų šventės. V.Liorentas mini, jog Vasario 16-oji Skriaudžiuose prie paminklo buvo minima ir vokiečių okupacijos metais. Ir atėjus sovietų valdžiai vietiniai gyventojai su didžiausia rizika šią dieną paminėdavo, paminklą pakaišydami Trispalve ir vainikais, kai kurios šeimos vėliau atsidūrė lageriuose.

Lentoje įrašytos žuvusių savanorių pavardės.

Skriaudžių nepriklausomybės paminklas stovėjo iki 1962 metų, kuomet buvo gautas tuometinės Kazlų Rūdos rajono partinės organizacijos nurodymas jį nugriauti. Liudvikas Spūdys iki šiol gerai prisimena tą momentą. Jis ėjo iš mokyklos, kai „Stalinec“ traktorius vargo su paminklu: obeliską sudaužė, bet jo postamentą įveikė sunkiai…

Ištaisė istorinę neteisybę
V.Liorento teigimu, apie tai, kad reikėtų atstatyti paminklą, buvo pradėta kalbėti dar 1987 metais. Pijus Brazauskas pasakoja, kad 1988 m. vasario 16-osios išvakarėse sukviestame kolūkio vairuotojų ir mechanizatorių susirinkime pirmininkas perdavė iš rajono gautas

Tai, kas liko iš 1931 m. statyto obelisko.

instrukcijas budėti, jog Skriaudžiuose nebūtų iškelta Trispalvė. Visgi, jo teigimu, po tų pačių metų birželio, Lietuvoje susikūrus Persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinei grupei, draudimai pabiro į šipulius. Gyventojai nusprendė atkasti suniokotą paminklą. Kadangi tuomet visa sunkioji technika buvo sutelkta kolūkyje, pirmininkas aktyviai parėmė šią iniciatyvą.
Algimantas Sinkevičius neslepia tuo metu sulaukęs nepatenkinto saugumiečio skambučio. Šis klausė: „Ką jūs čia išdirbinėjat, ką statot? Gal ir Smetonai sugalvosit pastatyt paminklą?
– Atsakiau, kad mūsų krašto gyventojai žuvo, jiems pastatytas paminklas buvo nugriautas, todėl atstatom teisybę. O Prezidentui A.Smetonai paminklą jo tėviškėje pastatys kraštiečiai, – nemalonų pokalbį prisimena buvęs kolūkio pirmininkas.
L.Spūdys, kuris buvo vienas iš Nepriklausomybės paminklo atkasimo entuziastų, sako, kad kasinėjimai tęsėsi daugiau nei savaitę. Žmonės smaigais badė žemę, nes nežinojo, kurioje vietoje tiksliai buvo užkastas nuverstas paminklas. Galiausiai, kai šalia gyvenę žmonės nusiėmė daržus, jų vietoje pradėjus kasti ekskavatoriumi, buvo surastos sudaužytos paminklo dalys. Jos buvo per daug apgadintos, todėl skriaudiečiai užsimojo pastatyti naują paminklą. Šiems darbams techniką, medžiagų ir darbininkų skyrė kolūkis.

Dirbo ranka rankon, vedini kilnaus tikslo
– Pamatų ir obelisko išliejimui panaudojom per 100 kubinių metrų gelžbetonio, duobėje armatūros blokas buvo sutvirtintas sukryžiuotais bėgiais, kad paminklo net tankas neišverstų. Mums statant paminklą, sulaukėme ir netikėtos pagalbos. Pro šalį važiavę vairuotojai išpylė po mašiną akmenų ir žvyro. Kadangi obelisko viršūnėje buvęs kryžius ir memorialinė lenta su pavardėmis pradingo, o tvorelė neišliko, teko gaminti naujus. Lentą pagamino Vytautas Mockapetris su artimaisiais. L.Spūdžio uošvis nupirko kryžių. Granitines plokštes paminklo pagrindui nemokamai išpjovė ir nušlifavo Bronius Lapinskas. Mokėjom tik už tinką, tinkuotoją parsivežėm iš Kauno, – prisimena A.Sinkevičius.
Norinčiųjų prisidėti prie paminklo atstatymo buvo daug. „Neatsirado nė vieno, kuris sakytų, kam to reikia, „visi ėjo šniūrais“, – pastebi P.Brazauskas.
Paminklo atstatytojų ir aukotojų pavardes 1991 m. spaudai parašytame straipsnyje suminėjęs V.Liorentas. Jo teigimu, prie paminklo atkasimo ir statybos darbavosi, kitais darbais rūpinosi A.Sinkevičius, Leonas Karčiauskas, Rimas Degutis, Zigmas Krušinskas, Albinas Čebelis, L.Karčiauskas, G.Starkus, V.Griškonis, K.Ulevičius, V.Vosylius, Pauras, V.Gustaitis, Žilaitis, J.Degutis, J.Neverauskas ir kiti. Per šimtas žmonių aukojo lėšų paminklo atstatymui.
Naujas Nepriklausomybės paminklas iškilo per dvi savaites dar 1988 m. rudenį, tik atėjusi žiema sustabdė darbus. Visgi 1989 m. vasarį prie paminklo jau buvo iškelta Trispalvė, vyko iškilmingas minėjimas Skriaudžių kultūros namuose. Atėjus pavasariui, darbai buvo pratęsti: nutinkuotas paminklas, sutvarkyta jo aplinka, padirbdinta tvorelė ir laiptai, prie paminklo pakopų pritvirtintos granitinės plokštės, pasodinta gėlių.
Gegužės 7-ąją, Motinos dieną, po pamaldų paminklas buvo iškilmingai pašventintas, surengta šventė, kuri buvo kupina džiugesio visiems, pradėjusiems paieškas, dirbusiems prie paminklo atstatymo, nepaisant nei nuovargio, nei oro sąlygų.

Liudija istoriją iki šiol…
Paminklas pažaliavusiomis pakopomis tebestovi ir šiandien. Jo pašalyje iki šiol guli ir apsamanojusios senojo suskaldyto obelisko liekanos, jos paliktos kaip barbarų padarytų nusikaltimų įrodymas. Kartu su atstatytu, bet paveiktu permainingo oro, paminklu jos liudija istoriją. Ar ji išliks svarbi ateinančioms kartoms? Tai priklauso ir nuo pačių Skriaudžių žmonių, kokią atmintį jie perduos savo vaikams ir vaikaičiams, ar išmokys ją puoselėti ir branginti.
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *