Jau devintus metus „Kaime žydi abrikosai“

Nepamatęs, neišgirdęs ir nepajutęs sunkiai patikėsi, kad viduržiemy Lietuvoje „Kaime žydi abrikosai“! Visai ne todėl, kad šiemet besniegė žiema ir neįprastai šilta, o todėl, kad Prienų krašte esama darbščių, kūrybingų, puoselėjančių lietuviškąsias tradicijas ir gerbiančių krašto paveldą žmonių.

Vasario 1-ąją į Stakliškes iš įvairių Lietuvos kampelių plūdo svečiai – būtent čia jau antrus metus vyko devynerius metus tradiciją tęsiantis dainuojamosios poezijos ir folkloro festivalis „Kaime žydi abrikosai“, bet ne tik dainos ir ne tik šokiai traukė smalsuolius. Ne mažiau rūpėjo dalyvauti humanitarinių mokslų daktaro Vykinto Vaitkevičiaus žygyje po Užuguosčio prieigose stūksančią ypatingą didkalvę – Sienakalnį, kuris jau iš tolo akį traukė kylančiais garais, nors jokio rūko apylinkėse nebuvo. Istorikas savo pasakojimais nukėlęs į senuosius laikus praskleidė čia saugomų paslapčių šydą, paragino šioje vietoje visuomet elgtis pagarbiai, o išėjus palinkėjo jaustis pakylėtiems, įkvėptiems. Apžiūrėtas pagrindinis įėjimas į šventvietę besigrožint 54 m stačiais šlaitais, akmenų ratas ir akmuo-aukuras, akmenimis grįsta duobė, kalne buvusio ežerėlio vieta, Velnio duobė, Guostos upelio ištakos iš Gelužos ežero, ypatingi daugiakamieniai, retai aptinkamomis sąaugomis suaugę ąžuolai. Nors didingame kalne tvyrojo rūkas, o netrukus ėmė merkti stiprus lietus, gerokai daugiau nei pusšimtis istoriko gerbėjų įdėmiai klausėsi ir mielai kartu giedojo sutartines. Sulyti, kiek sušalę, bet praturtinti žinių apie lietuviškuosius papročius ir lietuvių praeitį, visi buvo pavaišinti karštais gardžiais laužo patiekalais.
Sugrįžus į jaukią ir šiltą, žydinčiais abrikosų medžiais išpuoštą Stakliškių gimnazijos aktų salę, netrukus pasklido malonios ausiai muzikos garsai. Kaip ir pridera, programą pradėjo šeimininkai, t. y. Stakliškių gimnazijos mokiniai, vėliau kūrinius atliko Aukštadvario gimnazijos mokinė Ūla Beliukevičiūtė, Greta Dudytė, Kauno kultūros centro sutartinių giedojimo tradicijas puoselėjanti grupė „Sasutalas“, dvi Ūlos, Nerijus Čekavičius, kuriam balsais pritarė visa salė, dzūkiškas skambias vienbalses dainas dainavo dailia apranga išsiskyręs Alytaus folkloro ansamblis „Daulėlio“, savo kūrybos muzikines kompozicijas atliko ir šmaikščioji, gero humoro nestokojanti, klausytojams smagių liaudiškų posakių perlus barsčiusi Justina Kaminskaitė ir ypač lauktas nuostabusis Akvilės Rubikienės ir Igno Rubiko šeimyninis duetas „Riva“.
Pertraukėlės metu maloniai nustebino gausios gardžios vaišės ir kultūringi, dėkingi maisto skanautojai. Šeimininkai pabrėžė, kad alkoholis jiems ne brolis, todėl jei ir buvo apsvaigusių, tai tik nuo jaukaus renginio. Organizatoriams ne mažiau svarbus yra gamtos tausojimas, todėl čia nebuvo kalnų vienkartinių indų ir pakuočių, taip skatinamas žmonių sąmoningumas.
Palepinę kūnus gardėsiais, netrukus vėl visi suskubo lepinti širdis. Suskambo Kauno folkloro ansamblio „Gadula“, Jokūbo Paulausko dainos, ypač smagų pasirodymą padovanojo jauniausieji dalyviai – sesutė su broliuku, Fausta ir Patrikas Vervečkai, užaugę kartu su festivaliu, skambėjo pirmą kartą abrikosų sceną išbandžiusios vilnietės Saulės Andrejevaitės, alytiškių Miglės Tumynaitės ir Roko Šakalio dainos. Publiką nuostabiais balsais pradžiugino jau anksčiau Abrikosų festivalį pamėgęs ir pirmą kartą scenoje pasirodęs šeimyninis duetas „Savi“, taip pat dainavo Neringa Gertrūda Grinčalaitytė su Gintare Litvaitiene. Antrąją festivalio muzikinę dalį baigė Jurga Dūdienė iš Aukštadvario folkloro ansamblio „Verknė“, šviesiu mažoru atlikusi liūdnas žemaičių ir dzūkų dainas. Kaip ir kasmet, buvo pasiūlyta scena ir festivalio dainų klausytojams. Be abejo, norinčiųjų atsirado – sudainuota kraują kaitinanti daina improvizuojant! Suošė visa salė!
Kokia festivalio nuotaika? Jauki, šilta, nuoširdi, atvira, palaikanti… Nebuvo nė vieno dalyvio, kurio publika nepasitiktų ir neišlydėtų garsiais plojimais, kartu niūniuota ir dainuota, visiems šypsotasi ir visais džiaugtasi… Draugiškumas, pagarba, nuoširdumas tvyrojo ore. Visiems atlikėjams įteiktos abrikosinės dovanėlės.
Ir tai dar ne viskas! Ne tik dainuojamoji tradicija čia puoselėjama, bet ir liaudies šokiai! Prisisėdėję, prisiilsėję visi nekantravo smagiai pašokti! Ech, karšta buvo! Patys groja, patys šoka – viską moka! Žiūrint į tokį jaunimą, jaunas, švelniais žvilgsniais vienas kitą glostančias ir santarvėje gyvenančias šeimas, širdyje ramu – lietuviai ir lietuviškos tradicijos gyvos ir gyvuos!
Žemai lenkiamės šauniesiems festivalio organizatoriams ir lietuviškųjų tradicijų puoselėtojams Akvilei Rubikienei, Virginijai Palinauskienei ir Danutei Vervečkienei, žygį kuravusiems ir gardžia koše vaišinusiems Vilmai ir Martynui Breikštams, Stakliškių gimnazijai – už patalpas ir autobusiuką, šokius suorganizavusiam Skalmantui Barkauskui, didžiausią pinigų sumą skyrusiam Eičiūnų vaikų ir jaunimo užimtumo centrui, visiems kitiems, negailėjusiems nei savo energijos, nei laiko, prisidėjusiems prie šio šaunaus festivalio organizavimo.
Nekantriai lauksime kitų metų, kai vėl kaime pražys abrikosai!
Rima Amir