Kai eilėraštis Lietuvą veda ir gimtajai kalbai ranką paduoda

Laiškai iš Nemuno krantinės

„šiandien mano kalba
mokosi plaukti
visai seklioj vietoj
ji skęsta
ten jau daug tokių
ištiesiu eilėraščio ranką“
Justinas Marcinkevičius

2020 m. vasario 16 d.-kovo 11 d. Lietuvoje ir tautiečių bendruomenėse užsienyje penktą kartą organizuojamos Lietuvių kalbos dienos.
Turbūt dažname renginyje bus prisimenamas, cituojamas vienas iš Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo iniciatorių, kūrėjų poetas Justinas Marcinkevičius. Šių metų kovo 10-ąją jam būtų sukakę 90 metų, o vasario 16-ąją sukaks 9-eri metai, kai jo nėra tarp mūsų. Profesorius, kalbininkas Arnoldas Piročkinas jį pelnytai vadina lietuvių kalbos riteriu: „Per atgautos nepriklausomybės dvidešimtmetį sužydėjo kalbai skirta poeto publicistika. Įvairiausiomis progomis jis yra kalbėjęs iš tribūnų ir rašęs straipsniuose ar aiškinęs duodamuose interviu apie kalbą. Antai 1988 m. rugsėjo 16 d. pirmajame „Atgimimo“ laikraščio numeryje, be kitų svarių minčių tautai gyvybiškai svarbiais klausimais, jis neužmiršo priminti kalbos: „Kalba, kuria kalbam ir kuria didžiuojamės, – rašė poetas, – yra mūsų kalba. Joje užtenka žodžių meilei ir neapykantai, džiaugsmui ir liūdesiui. Ji niekam negraso, ji nieko neatstumia. Kaip ir visos ji nori gyventi“.(J. Marcinkevičius. Tekančios upės vienybė, p. 202). Tų pačių metų spalio 21 d., atidarydamas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamąjį susirinkimą, vėl kalbėjo: „Pagaliau supratom, kad vargas tautoms, kurių istorija ir atmintis nutyla arba sako netiesą, kurių kalba ir dvasia, išstumtos į gyvenimo pašalę, liūdnai ir beviltiškai vysta“.
Lietuvių kalbai Justinas Marcinkevičius yra paskyręs daugybę savo eilėraščių, pagarba gimtajam žodžiui šviečia tautos dainiaus dramose, poemose. Bet negirdėjau, kad poetas gražbyliautų, sakytų, jog mūsų kalba – graži. Kaip ir apie savo motinas to nesakome. Labai norėtųsi, kad Lietuvių kalbos dienose rečiau kartotume banalias frazes, ir kad jos paskatintų rimčiau pamąstyti apie gimtąją kalbą – giliausius tautos praeities klodus ji atveria, ir kiek daug ji byloja apie mus buvusius, dabar esančius., matyt, ir būsiančius. Negali nepritarti poetui: „…jeigu žodžiai yra žmonių kūnai,/Tai dar daugiau jie yra žmonių sielos/ Aš girdžiu tave kalbant ir galiu pasakyti, kas tu esi“/.
Lietuviškų žodžių gausa ir jų formų įvairovė leidžia kalbėti vaizdžiai ir aiškiai, taikliai ir tiksliai. Vadinasi, mūsų protėvių galvose buvo griežta tvarka. Be jos ir tokių sudėtingų, matematiškai tikslių audinių raštų vargu ar turėtume, ir tą galybę melodingų, už širdies griebiančių dainų, giesmių prisimintume. Pagrįstai galime tuo didžiuotis.
Vasario mėnesį Birštono viešojoje bibliotekoje atidaryta literatūros paroda „Kalba budino ir laisvėn kvietė“. Nors paroda – tarsi ir ne poetui, o Vasario 16-ąją, Valstybės atkūrimo dieną, pasitinkančiai Lietuvai ir mūsų kalbai, joje – Justino Marcinkevičiaus knygos. Net norėdamas neatskirsi šio poeto nei nuo Tėvynės, nei nuo gimtojo žodžio. Ir nors sulaukei tokio laiko, kai kalbėdamas apie Marcinkevičių rizikuoji būti apkaltintas sovietmečio ilgesiu, remiesi į jį ir tiki, jog jis kaip Nemunas – bus visada greta ir visada laukiantis sugrįžti, Koks turtingas esi, kai turi, kur pareiti, ir kaip saugu, kai eilėraštis ne tik tau – ir Lietuvai, ir gimtajai kalbai – ranką paduoda.
Genovaitė

 

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *