Tikisi atrasti naujų liudijimų, nurodančių partizanų vado Juozo Lukšos-Daumanto palaidojimo vietą

Laisvės kaina

Kitąmet sukanka 100 metų nuo laisvės kovotojo majoro Juozo Lukšos-Daumanto gimimo ir 70 metų nuo jo žūties. Ruošiantis minėti šias datas, Prezidentas Gitanas Nausėda inicijavo legendinio partizanų vado ir jo bendražygių kovų ir atminimo įamžinimo projektą, kurio įgyvendinimui susibūrė Lietuvos genocido ir rezistencijos kovų tyrimo centro iniciatyvinė grupė. Jos nariams svarbi ir visuomenės nuomonė, todėl jungtis prie projekto kviečiami visi, neabejingi krašto istorijai, galintys prisidėti idėjomis ar vertinga informacija, kuri padėtų išsamiau atskleisti J.Lukšos-Daumanto gyvenimo ir kovų epizodus, o ypač surasti jo palaikus. Iki šiol vieta, kur buvo palaidotas Tauro apygardos Birutės rinktinės, veikusios Kauno mieste ir jo apylinkėse, vadas, nėra žinoma.

Partizano J.Lukšos-Daumanto atminimo įamžinimo iniciatyvinės grupės nariai lankėsi ir Prienų krašto muziejuje, apžiūrėjo šiam laisvės kovotojui, jo bendražygiams ir šeimai parengtą ekspoziciją, kitas muziejaus erdves. Ekskursiją jiems vedė vyr. fondų saugotoja E.Juodsnukytė.

– Kiekvienas naujas liudijimas gali būti labai svarbus identifikuojant dar neatrastas kai kurių didvyrių palaidojimo vietas, renkant informaciją apie jų kovą už Lietuvos laisvę. Deja, bet laikas negailestingas, ir lieka vis mažiau liudininkų, galinčių pasidalinti prisiminimais. Todėl negalime delsti, – sakė vienas iš iniciatyvinės grupės narių Prezidento visuomeninis patarėjas Petras Mendeika, vildamasis, kad neabejingiems žmonėms padedant pavyks surinkti ir išsaugoti ateities kartoms kuo daugiau reikšmingų liudijimų.
Sausio 27 d. J.Lukšos-Daumanto atminimo įamžinimo iniciatyvinės grupės nariai aplankė vietoves, kuriose įamžintas partizanų vado atminimas. Jie svečiavosi Garliavos J.Lukšos gimnazijoje, kur veikia partizanui skirtas memorialinis muziejus, prie mokyklos pastatytas ąžuolinis stogastulpis. Apžiūrėjo laisvės kovotojo atminties ženklus, esančius jo žūties vietoje Pabartupyje (netoli Pažėrų gyvenvietės, 9 km nuo Garliavos), partizano tėviškėje Juodbūdžio kaime, Veiverių Skausmo kalnelyje, Veiverių miestelyje. Domėjosi ekspozicijomis apie J.Lukšą-Daumantą Veiverių krašto istorijos bei Prienų krašto muziejuose. Iniciatyvinės grupės narius lydėjo Juozo Lukšos-Daumanto brolio Antano dukra Dalia Luk-šaitė-Maciukevičienė ir sūnus Kęstutis Lukša.

Šventas paveikslas, kuriuo Ona Lukšienė laimino sūnus, išleisdama į partizanus. (Iš Prienų krašto muziejaus ekspozicijos).

– Ši išvyka skirta susipažinti su memorialinėmis vietomis, susijusiomis su J.Lukša-Daumantu ir Tėvynei pasišventusia jo šeima. Norime susidaryti pilnesnį vaizdą ir prisidėti prie įamžinimo vietų įprasminimo, nes šio partizano asmenybė ir pasipriešinimo kovos istorija yra išskirtinė. Jis su partizanų vadovybės patikėta misija du kartus kirto okupuotos Lietuvos sieną ir kiekvienąkart grįžo atgal iš laisvojo pasaulio tęsti kovos, – sakė J.Lukšos-Daumanto įamžinimo projekto vadovas, Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas Rytas Narvydas.
Jo teigimu, dar šiemet partizano žūties vietoje bus įrengtas informacinis stendas, o jo tėviškėje ketinama pastatyti granitinius paminklus visai Lukšų šeimai, kurios trys sūnūs iš keturių žuvo laisvės kovose. Tarp jubiliejinių metų paminėjimo iniciatyvų – išsamios monografijos apie J.Lukšą-Daumantą leidyba ir jam skirto monumento statyba, prie kurios būtų kviečiama prisidėti ir visuomenė.
D.Lukšaitės-Maciukevičienės nuomone, būtų teisinga, jei monumentas jos dėdei partizanui atsirastų Kaune – šiame mieste, Aušros gimnazijoje ir Vytauto Didžiojo universitete, jis mokėsi, studijavo ir įsitraukė į pogrindinę veiklą.
J.Lukšos-Daumanto atminimas kitais metais bus pagerbtas įvairiuose renginiuose, bus vykdomos edukacinės programos. Bet, ko gero, pirmaeilis uždavinys – paspartinti partizanų vado palaikų paieškas. Apie tai paskelbė Prezidentas G.Nausėda po to, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose susitiko su J.Lukšos žmona Nijole Bražėnaite-Lukšiene-Paronetto.
R.Narvydas teigė, jog Juozo Lukšos-Daumanto palaikų ieškota ir anksčiau. Yra išlikęs sovietinio saugumo agento paliudijimas, jog partizanas galimai užkastas Marvelės dykynėje šalia Nemuno. Visgi šią vietovę labai pakeitė vykusios tilto statybos, nutiesti keliai, todėl paieškos buvo nesėkmingos.
Todėl ketinama imtis kitos paieškų taktikos – peržiūrėti archyvuose esančius dokumentus, viliantis surasti užuominų apie tai, kur pokario metais Kaune buvo laidojami kaliniai, neatpažinti, giminių neturintys asmenys. Galbūt tai nukreiptų teisingu keliu, kaip ir ankstesniu atveju, kai Vilniaus Našlaičių kapinėse buvo atrasti partizano Ramanausko-Vanago palaikai.

Ekspozicija Prienų krašto muziejuje, skirta J.Lukšai-Daumantui.

– Jokių raštiškų instrukcijų ar patvirtintos tvarkos, kaip buvo laidojami partizanai, neradome, buvo elgiamasi įvairiai: stribai vienus laisvės kovotojus užkasdavo sušaudymo vietose, kitus įmesdavo į šulinius, užversdavo grioviuose. Visa tai buvo daroma, kad jų kūnų nesurastų artimieji, o žmonės nerodytų deramos pagarbos, – sakė R.Narvydas. – Yra žinoma, kad J.Lukšos-Daumanto likvidavimo operacijai vadovavo iš Maskvos atvykęs pareigūnas, todėl gali būti, kad visus su tuo susijusius dokumentus jis išsivežė. Visgi tikėtina, kad dar yra žmonių, kuriems tų įvykių liudininkai yra ką nors prasitarę, juos raginame pasidalinti šiomis žiniomis su Genocido ir rezistencijos kovų tyrimo centru, tai palengvintų partizanų vado palaikų paieškas.
Prezidento visuomeninis patarėjas P.Mendeika akcentavo ne tik šį momentą. Jo manymu, kapavietės paieškos – tai procesas, kuris daugelį jaunų žmonių gali atvesti prie istorinės tiesos, bylojančios iš pirmų lūpų. Anot jo, tai ypač svarbu, nes pastaraisiais metais vis dažniau susiduriama su iš Kremliaus skleidžiamu melu, dezinformacija, kuri iškreipia lietuvių tautos istoriją ir drabsto purvais jos didvyrius.
Prienų krašto muziejuje užsimezgusioje diskusijoje akcentuotas mokytojų, šviesuomenės vaidmuo jaunimo edukacijoje ir pilietiniame ugdyme.
– Jūsų krašto žmonės, muziejininkai, šviesuoliai, Lukšų šeima padarė labai daug, kad įamžintų J.Lukšos-Daumanto atminimą, tačiau norėtųsi, kad šis darbas nesibaigtų paminklinio akmens pastatymu, muziejaus įkūrimu, kad procesas taptų tęstinis, o istorija būtų gyva vardan jaunų žmonių vertybių ir ateities, – kalbėjo P.Mendeika.
Dalė Lazauskienė