Tarptautinę žemės ūkio, maisto produktų ir sodininkystės parodą „Žalioji savaitė“ (vok. „Grüne Woche“) galima palyginti su milžinišku turgumi, kurio paviljonuose nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro šurmuliuoja minios žmonių. Daugiausia, žinoma, vokiečių, ir jie niekur neskuba: atsipalaidavę skanauja patikusius produktus, šnekučiuojasi su prekeiviais. Atskirų Vokietijos regionų paviljonuose žmonių tiršta – čia vyrauja pakili nuotaika, šimtai žmonių, susėdusių aplink stalus, geria alų, stebi saviveiklinių orkestrų, ansamblių, šokėjų pasirodymus.
Krenta į akis, kad „Žalioji savaitė“ – ne ta viešoji vieta, kurioje veikia alkoholio apribojimai. Stipriųjų gėrimų pasirinkimas čia labai įvairus: alus, degtinė, vynas, brendis, trauktinės, likeriai su vaisiais, uogomis ir žolelėmis… Juk įvairių šalių gamintojai tam ir atvažiavo, kad pareklamuotų geriausius savo nacionalinius gėrimus ir sudarytų pelningas verslo sutartis.
Nemažai gėrimų eksponavo tarp tauraus gėrimo – konjako – gamintojų gerą vardą užsitarnavę Armėnijos ir Gruzijos gamintojai. Nors, kalbama, kad ankstesnėse parodose šiuo gėrimu jie vaišindavę visus norinčiuosius nemokamai, šįkart už brendžio ar granatų trauktinės taurelę prašė po du eurus.
Savo gamybos alaus į parodą atvežė kaimynai latviai, kanadiečiai, rusai ir daugelis kitų. Čekai buvo įkurdinę visą „bravorą“, į kurį alaus ragautojus viliojo muzikantai. Slovakai ant prekystalio buvo išstatę platų stipriųjų gėrimų „arsenalą“: džinas, „Borovička“, alaus brendis…
Madagaskariečiai vaišino degtine, paskaninta vanile, italai – citrininiu likeriu limoncello. Dažnas parodos dalyvis nepamiršdavo pridurti, kad jų gėrimams suteikti ekologiškų produktų sertifikatai.
Antai Bulgarijos vyndariai pabrėžė, jog priklauso ekologiškų produktų gamintojų asociacijai. Vynmedžiai, iš kurių uogų spaudžiamas Cabernet Sauvignon, Storgozia, Sauvignon Blanc, Chardonnay ir Mosquito Bianco vynas, auginami ir Nikopolio plynaukštėje, kuri yra Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ dalis.
Savo vynais gyrėsi ir vokiečiai, juk vynas, kaip ir alus, yra jų tradicijų ir laisvalaikio dalis. Seniausi vynuogynai čia pradėti auginti dar senovės Romos laikais. Didžioji dalis Vokietijos rūšinio vyno pagaminama Reino krašto-Pfalco žemėje. Vokietija turi per 100 000 ha vynuogynų, paprastai čia pagaminama apie 900 mln. litrų vyno per metus.
Teigiama, jog Vokietija yra aštunta pagal dydį vyno gamybos šalis pasaulyje. Todėl vynuogių augintojai yra visaip skatinami. Vokietijos federalinė žemės ūkio ministrė Julia Klöckner „Žaliojoje savaitėje“ įteikė apdovanojimus geriausiems vynams, pagamintiems iš „Regent“ vynuogių.
Šių metų geriausių vynų gamintojais paskelbti „Haberkern“ (Badenas-Viurtembergas) ir „Bungert-Mauer“ vynuogynai (Reino kraštas – Pfalcas), kur vynuogės auginamos iki 10 ha ir per 10 ha plotuose, taip pat „Kallstadt“ augintojų kooperatyvas iš Reino krašto.
Kaip pažymėjo ministrė, „Regent“ yra labai ypatinga vynuogių rūšis, iš kurių gaminamas gero skonio aukščiausios kokybės vynas. Ši vynuogių veislė yra atspari šalčiui ir įvairioms ligoms, todėl kai kurie vynuogynai joms prižiūrėti nenaudoja jokių cheminių priemonių. Siekiant ekologinio ūkininkavimo, mokslininkai ir vynuogių augintojai suvienijo pastangas tam, kad būtų išvestos vynuogių veislės, atsparios grybelinėms ligoms ir geriau prisitaikiusios augti kintančiomis klimato sąlygomis.
Savo vynus, gaminamus pagal šimtametes tradicijas, reklamavo ir kitos senosios vyno šalys – Prancūzija, Italija. Palyginti su kitų šalių, garsėjančių vyno kultūra, gausiomis ekspozicijomis, lietuvių stendas buvo, galima sakyti, kuklus. Kitaip tariant, skirtas „nišiniams“ klientams – žinovams, kurie ieško prabangaus, pagal senąsias tradicijas gaminamo gėrimo. Jame buvo galima paragauti bei įsigyti tik MB „Šušvės“ gaminamo devynių rūšių natūralios fermentacijos, nespirituoto midaus. „Virdami midų, negailime medaus – kiekviename litre jo yra iki 750 gramų,“ – teigė bendrovės steigėjas, bitininkas E.Augustinavičius.
Pasak jo, Lietuvoje parduodama tik nedidelė dalis midaus, jis eksportuojamas į Vokietiją, Angliją, Lenkiją. Šeimininkas galėjo pasigirti, kad vieno jo verdamo midaus receptas siekia 1555 metus, kuomet jį užrašė švedų vienuolis, diplomatas, keliaudamas po baltų kraštus. Receptą archyvuose atrado ir pasidalino kulinarinės istorijos tyrinėtojas prof. Rimvydas Laužikas.
„Tai – gėrimas ne skrandžiui, o sielai,“ – tikino E.Augustinavičius, per metus įmonėje išverdantis apie 10 tonų midaus. Midus turi subręsti – kuo ilgiau jis brandinamas, tuo labiau išryškėja jo skonis. Naujausias įmonės gaminys – „Kanapinis“ midus – brandintas pusantrų metų, o „Pienių žiedų“ midus – net ketverius metus. Kadangi šeimininkas yra kėdainietis, be abejonės, jis pabandė midų gaminti ir iš agurkų.
E.Augustinavičiaus teigimu, įmonei pasisekė, kad į rinką ji atėjo dar 2015 m., kai dar nebuvo priimta Alkoholio kontrolės įstatymo nauja redakcija, todėl spėjo užsitikrinti žinomumą, o pradedantiems panašų verslą pasireklamuoti šiandien būtų tikrai sudėtinga. „Manau, kad priimtuose įstatymuose yra perteklinių dalykų, ir aš pats buvau įspėtas, jog mūsų įmonės pavadinimas galimai yra alkoholio reklama,“ – stebėjosi midaus gamintojas.
Dalė Lazauskienė
Autorės nuotraukos
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“