Mokytojo Tomo Ferdinando Žilinsko 180-ąsias gimimo metines minint

Pažink savo kraštą ir jo švietėjus

Tomas Ferdinandas Žilinskas gimė 1840 metais sausio 19 dieną Marijampolės rajone, Domeikuose. Mokėsi Marijampolės keturklasėje mokykloje, Suvalkų gimnazijoje. Baigęs gimnaziją, 1863–1866 metais studijavo Varšuvos aukštosios mokyklos juridiniame skyriuje. 1866 m. buvo paskirtas Veiverių pedagoginių kursų lietuvių valstiečių vaikams mokytoju. 1872 m. kursai pavadinami mokytojų seminarija. Tomas Žilinskas dėstė matematiką, gamtos mokslus, lietuvių kalbą, higieną, kartais ir geografiją, mokė seminaristus bitininkystės. Veiveriuose išdirbo 37 metus ir kartu su kitais pedagogais parengė apie 700 mokinių. Anot J.Jablonskio, T.Žilinskas buvo „Didis Lietuvos mokytojų patriarchas, auklėtojas, mokėjęs sunkiausiomis aplinkybėmis dirbti savo krašte“.

T. F. Žilinskas Voroneže 1916 m. vasarą.

Tomas Žilinskas, dar vadinamas Lietuvos mokytojų tėvu, žmogus – Veiverių legenda – nuo seminarijos įkūrimo iki 1903 m. pergyvenęs aštuonis jos vadovus, išvengęs konfliktų su vadovybe, pats vedęs lenkę ir užauginęs vaikus lietuviais. Kokią įtaką jis padarė būsimiems lietuviškų mokyklų kūrėjams?
Tomas Žilinskas – išeivis iš tų XIX a. vidurio šeimų, kurios pirmenybę teikė lenkiškajai kultūrai. Tėvas ilgai buvo Paežerių valsčiaus teisėjo padėjėju. T.Žilinskas prisiminė: „Mokytojas (samdytas namų) su mano tėvu ir su mumis visais savo mokiniais tik lenkiškai kalbėdavo ir dėstydavo. Lenkiškai visuomet kalbėdavo su mumis ir tėvas. Motina tik lietuviškai kalbėdavo, lenkiškai suprasdavo, bet aš jos negirdėjau, kad būtų kada nors ištarusi nors vieną žodį. Su mumis ji tik lietuviškai kalbėdavo, bet mus ragino lenkiškai kalbėt: „Jūs, vaikai, kalbėkit ir į mane lenkiškai, aš suprantu“, – sakydavo ji, bet pati netardavo nei vieno žodžio“.
Jis buvo geras Lietuvos istorijos žinovas ir šias žinias perteikė vaikams. Jau vaikystėje, namuose, T.Žilinską gaubė, nors ir pasyviai, lietuviškoji savijauta, čia jis įgijo pirmąsias Lietuvos istorijos žinias. Nuo vaikystės turėjo progos stebėti valdininkų santykius. Tomas Ferdinandas Žilinskų šeimoje buvo šeštas vaikas. Už jį jaunesnio brolio Jono vaikas istorijoje žinomas kaip poetas Jonas Žilius. Taigi T.Žilinskas – poeto dėdė. Nors tėviškės ūkis buvo nemažas, gausioje šeimoje niekas nebuvo lepinamas. Tomo Ferdinando šeimoje taip pat buvo gimę aštuoni vaikai. Penki mirė jauni, užaugo trys.
T.Žilinskas, atvykęs į Veiverius, nežinojo, kad šios mokyklos užduotis – ne rengti lietuviškų mokyklų ugdytojus, o jų rusintojus. Tad pradžioje T.Žilinskas neturėjo ir veiklos gairių.

T. F. Žilinsko kapas Šunskų kapinėse. Paminklas pastatytas 1926 m. Paminklo autorius dail.J.Pautienius. Nuotr. J.Zygmanto.

Kaip pedagogo, jo būta kieto ir nuoseklaus. Jis greitai pastebėdavo mokinį, pradedantį tingėti, ir nepalikdavo jo ramybėje tol, kol to įpročio iš jo neišvarydavo. Jis aiškindavo, jog nereikia savo kūno lepinti ir jam pataikauti, reikia miegoti ant kieto čiužinio, mankštinti kūną ir valgyti juodą duoną. T.Žilinskas su kitais mokytojais kalbėdavo rusiškai. Tačiau inspektoriui negirdint, per pertraukas, sode ar kambariuose į moksleivius prakalbėdavo ir lietuviškai; matematikos ir gamtos pamokų metu lietuviškai ir subardavo: „rimbas“, „pelų maišas“, „už ausų ištraukti“. Tie pabarimai, „pasakyti seminarijos klasių sienose, ne tik neįžeisdavo, bet mums, lietuviams, patį mokytoją darė lyg artimesnį, atmindami esant tarp mūsų tautinį sąryšį. Deja, ryškiau ir giliau šis sąryšis minimu laikotarpiu nesireiškė ir, žinoma, negalėjo reikštis, atsimenant tą režimą, kuris anuo laiku slėgė ne tik seminariją, bet ir Lietuvos visuomenę,“ – rašė A.Vokietaitis, čia mokęsis 1893 – 1897 m. Draudžiant lotyniškus rašmenis, per lietuvių kalbos pamokas T.Žilinskas, nors ir kalbėdamas rusiškai, pagrindinį dėmesį skyrė žodiniam lietuviškų tekstų mokymui. O matematikos bei gamtos pamokose pabrėždavo lietuvių kalbos gražumą, turtingumą, žadino meilę gimtajai kalbai. Labiau T.Žilinsko lietuviškoji sąmonė išryškėjo pasirodžius „Aušrai“. „Aušrą“ jam atnešdavo Ksv. Sakalauskas ir J.Andziulaitis.
1901 m. T.Žilinskas bendravo ir su slaptu moksleivių savišvietos rateliu, perspėdavo apie galimas kratas, o ir pats kratų metu draudžiamos spaudos ,,nepaslėpdavo“. 1903 m. persikėlęs į Kauną, jis ir čia nenurimo be veiklos – mokytojavo vyrų gimnazijoje, Adamčiko progimnazijoje, komercijos, dailės mokyklose. Karo metu išsikėlęs į Rusiją, organizavo mokyklas tremtinių vaikams, prieglaudų vedėjų mokyklą. Santykiuose su žmonėmis jo demokratiškumo principas buvo ne lūpose, o darbuose. Pavyzdžiui, ateina pas kokį žmogelį, tas kiša kur gražesnę kėdę, o jis – klest, ir jau sėdi ant slenksčio.

Paminklas biustas T.F.Žilinskui prie buvusios Veiverių mokytojų seminarijos pastato. Atidengtas 1931 06 30 (Dail. A.Aleksandravičius). Jį pastatė buvę mokiniai. Nuotraukoje: buvę seminarijos auklėtiniai 100-ųjų metinių proga (1866–1966). Nuotr. Br.Janušausko, 1966 m.

T.F.Žilinskas sakydavo: „Kas nori pasipuikuoti prieš paprastą žmogų, išsiduoda esąs ne mokytas, o tik pamokytas“. T.Žilinskas sudarė sąlygas seminaristams padainuoti ir per matematikos pamokas. Dar Pedagoginiuose kursuose atlikdami praktiką, trečiakursiai bazinės mokyklos pirmaklasius, be bažnytinių ir vyriausybinių himnų, mokė ir rusiškų bei lietuviškų dainų. XX a. pradžioje seminarijos moksleivių aktyvumas padidėjo. 1901 m. veikė slaptas būrelis, kuriam priklausė aštuoni trečiakursiai ir vienas antrakursis. Metų pabaigoje prie būrelio prisijungė ir mokytojas T.Žilinskas.
T.Žilinskas kitų tautų atžvilgiu buvo tolerantiškas ir nuoširdus. Gyvendamas Kaune, sugyveno su žydais, vokiečiais. Žmoną turėjo lenkę, varšuvietę, ir su ja pavyzdingai derino abiejų tautų papročius ir tapatybę: jos nevaržė, visą gyvenimą leido būti tuo, kuo ji buvo – lenke.
Senatvėje T.Žilinskas stengėsi kuo ilgiau pagyventi kaime, šalia tėviškės. Būstą jam užleisdavo Žiūrų – Gudelių mokyklos mokytojas, buvęs jo mokinys, veiverietis. Ten 1925 m. birželio 22-ąją, eidamas 86–uosius, ir mirė. T.F.Žilinskas palaidotas Marijampolės rajone, Šunskų kapinėse.
Po mirties jis nebuvo pamirštas. 1918 m. Veiverių mokytojų seminarijos patalpose įkūrus progimnaziją, jai buvo suteiktas Tomo Žilinsko vardas. 1931 m. priešais buvusią seminariją pastatytas T.F.Žilinsko paminklinis biustas. 1925 m. progimnazija pavadinta vidurine mokykla. 1940 m. panaikintas Tomo Žilinsko vardas sugrąžintas tik 1989 m. 2006 m. Veiverių Tomo Žilinsko vidurinei mokyklai suteiktas gimnazijos statusas.


Iš Tomo Žilinsko atsiminimų

Buvusios T.F.Žilinsko tėviškės vaizdas apie 1952 m. Šiuo metu šių pastatų nebėra. Nuotr. J.Zigmanto. 1952 m.

„…Šiaurys vėjas pūtė ir pūtė, visos svajos, visi idealai reikėjo savy slėpti. O valdininkai iš visų didžiulių Rusų kraštų plaukė ir plaukė. Ir kiekvienas iš jų stengėsi pasižymėt didesniu rusinimo gebėjimu, kad tuo padengtų savo ne mokslą. Taip ėjo nuo pradžios mano buvimo Veiveriuose ligi galo vis žiauryn tamsyn. Gal viens kits buvusių mano geresnių, jautresnių mokinių šį tą papasakos… čia tik pridursiu, jog Globėjų pragyvenau apie septynetą, Direkcijos viršininkų apie aštuonetą, o draugų rusų kalbos mokytojų apie dešimt. O auklėtinių mokytojų, išėjusių prie manęs seminariją, bus ne mažiau, kaip 700… Veiveriai man ypač labai įkyrėjo keleriais paskutiniais metais. Čia buvo nuolatinės mokinių kratos, suėmimai. Neretai per Veiverius važiuodavo po kelis vežimus žandarų, ziemskių ir grįždavo prisigrobę suimtųjų atgal. Veždavo suimtus petrakovo ir kitų Lenkų mokytojus, buvusius Veiverių seminarijos auklėtinius. Matyt, tai darė, norėdami nugąsdinti mokinius“.

Lietuvos mokykla, 1920 m.

Tomo Žilinsko pažįstamų atsiminimai
„…Jis yra mums brangus, nes jis – mūsų pačių dvasios simbolas. Begyvendamas Kaune, nuo nieko neatsisakė: vėl kantriai mokė, inspektoriavo, viską žinojo, bent kas kitų daroma, jei pats kur nebetesėjo prisidėt ir pabendradarbiaut…“

Vaižgantas
Lietuvos mokykla, 1920 m.

„Aš, jo mokinys, dėkoju jam iš savo širdies gilumos, kad iš jo gražių pamokymų supratau, kur mano tėvynė, kad uoliai mokė mane krašto kalbą mylėt ir šiek tiek tautos naudai pasidarbuot, kad jau 1883 m. pataikinau „Kur banguoja Nemunėlis“ jaunimui kaimuose giedot ir lietuvybės sėklas Tėvynėje sėt. Kad nemoku rūkyt, girtuokliaut ir kazyriuot, taip pat sakau ačiū gerb. mano mokytojui Tomui“.

Ksaveras Sakalauskas

Parengė Snieguolė Kleizaitė
Informacija ir nuotraukos iš Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijos muziejaus fondų.

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *