Ačiū savanoriams už Lietuvą

„Žengė broliai savanoriai tėvynės vieškeliu plačiu“ (apie renginį Pakuonyje)

Kaip žinoma, mūsų Seimas 2019-uosius metus buvo paskelbęs Lietuvos Nepriklausomybės kovų atminimo metais. Prieš šimtmetį, 1919-1920 metais, ginant ką tik atkurtą Lietuvos valstybę nuo svetimų kariuomenių invazijos, į kovą dėl to valstybingumo išsaugojimo jungėsi ir savanoriai.
Abi su kolege Renata (Renata Žibienė – Pakuonio kultūros renginių organizatorė) sukome galvas, kaip atrasti tinkamą lektorių, galintį vaizdingai ir profesionaliai papasakoti apie to meto kovinius įvykius, kuriuose dalyvavo ir Pakuonio krašto žmonės.
Pasirodė, kad kažin kur toli ieškoti visai nereikėjo. Čia pat gyvenanti ilgametė mokytoja, muziejininkė Onutė Zmejauskienė, būdama tikra pakuoniškė, daug metų domėjosi ir rinko kraštotyrinę medžiagą ir sukaupė tikrus šios srities lobius. Jais ji maloniai sutiko pasidalinti su bibliotekoje susirinkusiais pakuoniečiais.
Klausėmės įdomaus pasakojimo, žiūrėjome ekrane demonstruojamas nuotraukas ir archyvinius dokumentus. Beje, Pakuonyje tebegyvena tų laikų kovų dalyvių palikuonys ir kiti giminaičiai.
Renginy panaudota ir demonstruota kraštotyrinė medžiaga šiuo metu palikta Pakuonio bibliotekoje, tad, dėkodami lektorei, visus besidominčius šia tema kviečiame nuodugniai su ja susipažinti.
Marytė Žaromskienė
Pakuonio bibliotekos bibliotekininkė

1918 metais tautos šviesuoliai po ilgo triūso nauja viltimi nutvieskė mūsų kraštą. Lietuva – savarankiška valstybė! Atlaikiusi carų spaudimą, lietuviškos spaudos draudimą, konsolidavosi, formavosi ir visa lietuviškoji visuomenė. O kas jauną valstybę bei tą naują visuomenę gins? Ir nors jau 1917 m. birželio 7–11 d. Peterburge įvyko visos Rusijos kariuomenės Lietuvių karių suvažiavimas, buvo įsteigta Lietuvių karių sąjunga, o svarbiausias jos uždavinys jau tada buvo kovoti už Lietuvos demokratinę respubliką, rūpintis karinių jos dalinių steigimu, daug kas, net ir pats ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras teigė, kad ši valstybė nežada kariauti. Argi mus kas mus puls? Reikia ne kariuomenės, o tik Apsaugos Tarybos dėl vidaus tvarkos organizavimo. (Kaip tai mums primena 1990 metų ginčus dėl jaunos Lietuvos gynimo… O kas mus puls???) Ir nors kariuomenė buvo pradėta kurti 1918 m. lapkričio 23 d., po mėnesio Lietuva jau šaukėsi savųjų pagalbos. Svarbiausią vaidmenį tada ginant valstybę nuo priešų – bolševikų, bermontininkų ir Lenkijos kariuomenės – atliko savanoriai iš visos Lietuvos. Susirinko beveik 11 000 vyrų.

Vyties kryžiai.

Baigėsi 2019-ieji – Lietuvos SAVANORIŲ KARIŲ metai. Prieš šimtą metų ir iš Pakuonio valsčiaus per septynias dešimtis vyrų, niekada nelaikiusių ginklo, atsisveikino su namiškiais ir išėjo ginti Tėvynę. Apie daugelio jų likimą mena vyriausi giminaičiai, puikiai žino ir jaunimas, kiti buvo tiesiog pamiršti. Neįdomu… Kartais tik mokyklos muziejėlyje proanūkiai sužino, kad jų giminėje būta savanorio, partizano, kad seneliai buvo ištremti… Pakuonio valsčiaus kovotojus už Lietuvą suregistruoti painu, nes vieni žemes gavo šiose apylinkėse, kiti išsikėlė į kitus kraštus, o mūsų kaimuose apsigyveno gynėjai iš Kauno, kitų Lietuvos vietų. Valsčiaus (seniūnijos) ribos nuolat keitėsi.
Labai įdomu ir džiugu, kad tada tikrai didžiuliame Pakuonio valsčiuje žemės reformos metu išsiplėtė arba visai naujai susikūrė savanorių kaimai. Pats pirmasis toks kaimas Lietuvoje buvo sukurtas Pakuonio valsčiuje. Suko galvas valdininkai ir būsimieji gyventojai, Kaip jį pavadinti? Ir davė didžiojo Lietuvos žadintojo, varpininko Vinco Kudirkos vardą – Kudirkos kaimas! Kaip prasminga… Vėliau šnekamojoje kalboj imta vartoti pavadinimą – Kudirkai. Gal kas ir primiršo šio vardo kilmę – tik ne savanorių palikuonys. Mūsų krašte buvo daug dvarų, todėl, parceliuojant jų žemes, sudaryta ir daugiau kaimų. Iš Aštuonėlių dvaro žemių atsirado kaimas – Aštuonėliai. Vis neišsprendžiam, kodėl vienas savanorių kaimas gavo Dangstytės vardą. Sakoma, kad naujakuriai buvo sutarę trobų stogus dengti skarda ir ji turėjo tviskėti prieš saulę. Bet tai

Savanorius jau leidžia namo. Nuotrauka iš A. Tarcijonaitės-Laukaitienės archyvo.

nelabai patikima. Tik dalis kaimo priklauso mūsų seniūnijai. Kiti – Rokų seniūnijos gyventojai. Bet viso didžiojo kaimo žmonės, net ir išsklidę po pasaulį, palaiko ryšius, rengia susitikimus. 1997 m. buvo pastatytas paminklas Dangstytės kaimo žmonėms. Savanorių ainiai gerbia giminės atminimą.
Kokių minčių ir idėjų vedami ėjo vyrai ginti Lietuvos? Jaunieji kario dalią įsivaizdavo gana romantiškai. Jei šeimoje vienas išeidavo, tai ir namie likę to labai norėdavo. Dirvanauskienė Leonora pasakojo: Patamulšio kaimo Dirvanauskai, Jurgis (1900-1975) ir Pranas (1896-19850), išgirdę kvietimą ginti Tėvynę, tuoj pat susiruošė ir linksmi išvyko. O Antaną tėvai sudraudė, aiškindami, kad jis dar nebus priimtas, labai jaunas. Bet vaikinukas neiškentė… Prisiklausęs idėjiškų kalbų, dingo iš namų. Nesulaukdami parsirandančio, tėvai važiavo ieškot. Kur? Ogi Kauno link. Prie Panemunės kareivinių rado besitrainiojantį. Nuliūdusį parsivežė namo. Neišlaikė širdis tokios skriaudos. Po pusmečio vėl pabėgo. Vėl ten pat. Vėl jo nepriėmė. O motina, arkliais nuvažiavusi į Panemunę, visą dieną apie kareivines ieškojo savo svajoklio vaiko. Parsivežė, tėvas gerai įkrėtė į kailį. Ir vaikinas pasidavė likimui. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje tada, kai tam atėjo laikas.

Savanoris Pranas Stanevičius. Nuotrauka iš sūnaus K. Stanevičiaus archyvo.

Broliai iš Antano nesišaipė. Mat patyrė lenkų nelaisvę ir sužeisti buvo. Tėvų laukus atidavė Antanui, patys dirbo savanorių žemę. Jurgio šeimoje užaugo penki sūnūs ir trys dukros, Pranas užaugino tris dukras ir sūnų. Bet svarbiausia, kad visi labai didžiavosi, esantys savanorių vaikai. Smagiam suėjime 5 Jurgio sūnūs, progą nutaikę, visi kartu šūkteli „Mes – Savanorio sūnūs.“ Tai buvo tarsi koks antspaudas. Visas kaimas pagarbiai tai minėdavo, nes jie buvo vieninteliai šio kaimo savanoriai. Abu aukšti, liekni, muzikantai, dainininkai, giesmininkai, ilgaamžiai ir svarbiausia – Savanoriai. Tai buvo visai kitaip nei kai kuriose kitose šeimose, kur vaikai nesidomi tėvų gyvenimu, apie tai namuose nekalba. O jų iškovotas žemes tai stengiasi atsiimti…
O štai su žemėmis buvę ir keistų dalykų. Turbūt ne vienas prisimename, kaip dabartinė mūsų Lietuva grąžino turėtą žemę ir davė net tiems kaimo žmonėms, kurie jos niekada neturėjo. Kai kas, dažniausiai kaimo inteligentai, žemės atsisakė; „O ką aš su ja darysiu. Kuo dirbsiu? Nereikia man jos“. Paskui gailėjosi. Panašiai būta ir anos Lietuvos žemės reformos laikais.
Kazys Stanevičius (1929–2018), prisimindamas savo tėvą Praną Stanevičių (1900–1985), taip pat didžiavosi, kad jis buvo Lietuvos savanoris. Kaimynai pažinojo ramų, tvarkingą, griežtą, auksarankį, buvusį Seniūnų kaimo gyventoją. Vaikystėje likęs našlaitis, jis buvo patekęs tarnauti pas vokietį anapus sienos. Ten daug ko pramoko. Siekė šviestis, daugiau žinoti. Bet labai ilgėjosi savo krašto. Grįžęs į Lietuvą tarnavo pas ūkininkus. Kai Lietuvos valstybė atsidūrė pavojuje, aštuoniolikmetis Pranas ją ginti išėjo savanoriu. Sakė: „Ne dėl pažadėtos žemės einu. Lietuvą reikia gelbėt“. Tarnavo 1919–1923 metais. Buvo karininko adjutantas. Abu gražiai sutarė. Net gyvybę jam Pranas išgelbėjo. Turėjo apdovanojimų.

Poilsio valandėlė. M. Tarcijonas sėdi viduryje. Nuotrauka iš sesers A. Tarcijonaitės-Laukaitienės archyvo.

Laimingai liko abu gyvi. O kai kovos baigėsi, savanoriams dalijo žemes, Pranas Stanevičius vėl pradėjo tarnauti pas ūkininkus. Šaukia jį valdininkas, siūlo skirti žemės, o jis net pyksta: „Visiems sakiau, kad ne dėl žemės kariavau. Aš ne koks parsidavėlis kaip kiti. Aš už Lietuvą ėjau, o ne dėl naudos. Kam man ta žemė? Ką su ja veiksiu vienas būdamas?“. O kai vėliau Seniūnų kaime rado žmoną… Ką tada daryt? Kur įsikurti? Reikėtų žemės… Eina prašyt… O žemė jau išdalinta. Nėra tiek, kiek davė kitiems savanoriams. Vos sugraibė valdžia Pranui tris hektarus. Bet darbštuolis neliūdėjo, stengėsi prasigyventi. Įsidarbino šalia esančiuose valdiškuose Naujadvario senelių namuose ūkvedžiu, augino vaikus. Po karo, Lietuvai praradus savarankiškumą, vyriausias sūnus Vytas pasuko partizano „Barsuko“ takais, už Lietuvą. Galop 1949 m. šeima pateko į Sibirą. Bet ir ten darbštuoliai neprapuolė. O tėvas savanoris sakydavo: „Nebėdavokim. Kap bus, tep… Vis tiek da valdžia versis. Šitep visada nebus. Neparsiduokim „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“. Nesulaukė Lietuvos savanoris atgimimo laikų. Mirė 1985 metais, tikėdamas Lietuva ir savo darbo prasme.
Kai kam atgimstančios Lietuvos idėja buvo svarbiau už galimybę gyventi Amerikoje. Lietuvos savanorio Motiejaus Tarcijono (1893–1868) dukra, buvusi mokytoja Antanina Tarcijonaitė-Laukaitienė prieš dešimtmetį labai plačiai papasakojo apie savo tėvo gyvenimą. Senelis, tėvo tėvas, dirbo dvare ,,španioku“, bet norėdamas prasigyventi išvyko uždarbiauti į Angliją ir prapuolė visam laikui. Jo žmona, apsigyvenusi Pakuonyje pas neturtingą giminaitę, vos 5 metų Motiejuką ir dukrelę Oną leido pas daraktorių mokytis skaityti. Kai vaikas buvo 7 metų, mirė mama, o netrukus ir toji senutė giminaitė. Likę našlaičiai, vaikai tarnavo pas ūkininkus. Nei algą jiems reikėjo mokėti, nei šventėms ką

Pranas Dirvanauskas su žmona 1984 m. Nuotrauka Onos Zmejauskienės.

dovanoti… Ganė gyvulius, šėrė kiaules. Daug ašarų jau buvo išverkę, gerokai paūgėję, kai pateko į gerų žmonių Bubnių šeimą. Po kiek laiko šeimininkai išvažiavo į Ameriką ir šiek tiek prasigyvenę atsiuntė Motiejui ir Onai „šipkartes“. Viskuo besidomintis, labai gabus Motiejus Tarcijonas už Atlanto ne tik dirbo. Susidraugavo su lietuviu šviesuoliu, aušrininku daktaru Jonu Šliūpu, dalyvavo jo mokymuose, daug sužinojo apie Lietuvos istoriją ir tuometines atgimimo idėjas. Vaikinas grįžo į Lietuvą. Amerika nebe rūpėjo. O Tėvynė pamažu kilo naujam gyvenimui. Netrukus tą gyvenimą jau reikėjo apginti nuo svetimųjų. Jaunuolis netrumpai kariavo (1919 01 07–1921 10 10), o vėliau dar liko tarnyboje iki 1924 m. Kadangi buvo raštingas ir labai apsišvietęs, pateko į mokomąją kuopą, į puskarininkių mokyklą. Teko daug ko mokyti kitus. Buvo Pilėnų Kunigaikščio Margio pulko kulkosvaidininkų kuopos viršila. Pasiūlymo mokytis karo mokykloje atsisakė ir išėjo dirbti žemę, kurti šeimą. Augino vaikus ir stebino Aštuonėlių kaimiečius savo ramia, santūria išmintimi. Jis mokėsi esperanto kalbos, gaudavo ja parašytus trumpus laiškus, kas visiems buvo didelė keistenybė. Namuose vis didėjo bibliotekėlė, atkeliaudavo laikraščiai. Vaikus savanoris ragino domėtis Lietuvos istorija. „Mūs žmogų ant svieto laiko tik žemė. Be jos nė Lietuvos nebūtų. Jokios amerikos savo žemės to neatstos. Laikykitės šito ir kitus pamokykit“, – prisimena tėvo patarimus dukra Antanina, daug metų tą kartojusi savo mokiniams. O kai Lietuva prarado valstybingumą, buvęs savanoris negalėjo rasti sau vietos, labai pasikeitė, dažniausiai vienas sielvartaudavo. Mirė 1968 m. pavasarį. Jo vaikai vykdė senelio priesakus, aktyviai įsijungė į Lietuvos Sąjūdžio veiklą.

Šaukimas ginti tėvynę.

Daugelį vyrų, išeinančių ginti Lietuvos, kariuomenei rekomenduodavo seniūnas arba kunigas, kaimo taryba, kiti garbingi žmonės. Jie tarsi prisiimdavo atsakomybę.
Apie Lietuvos savanorį Motiejų Juodį (1897–1987) iš Žuvintos kaimo papasakojo jo dukra Leonora Juodytė-Kazlauskienė. Ji prisimena, kaip tėvas namie pasakodavęs, jog jį, Juodžių šeimos įsūnytą vaikiną, stojantį į savanorius, rekomendavo Pakuonio parapijos komitetas ir seniūnas. Gyrė, pasitikėjo, gero linkėjo ir išlydėjo. Daug įvairių detalių apie mūšius prisimindavo. Labai trūko ginklų. Vienas šautuvas dviem trim vyram tekdavo. Tėvas buvo raitelis žvalgas. Jo akyse ant Alytaus tilto žuvo pirmasis karininkas Antanas Juozapavičius. Juodis tarnavo 3 metus, turėjo įvairių apdovanojimų. Rusų laikais juos slėpė po balkiu, prie trobos lubų, išskirstęs į įvairias vietas. Ten laikė ir pokario laikais iš partizanų gautą Padėkos raštą. Jį įteikė pats Juozas Lukša ir dar keturi vadai. Mat sodyboje buvo įrengti partizanų bunkeriai. Čia slėpėsi laisvės kovotojai Šarūnas, Ąžuolas, Aras, Liepsna, Gluosnis, Merkys, Papartis ir jo sesuo Alvyra, kuri gamino valgį. Buvo dar pora, bet Leonora slapyvardžių jau neatsiminė. Juodžių šeima buvo didelė. Augo aštuonios dukros ir vienas sūnus. Vyriausios merginos labai aktyviai, bet atsargiai talkininkavo kovotojams. Deja, Ona (g. 1924 m.) ir Marija (g. 1927 m.) Juodytės buvo įtartos, kad turi ryšių su partizanais. Mat pas vieną rado „neaiškų“

Juozas Kalasauskas (sėdi). Nuotrauka iš sesers Stasės Kalasauskaitės archyvo.

laišką, o pas kitą – patriotinių dainų sąsiuvinį. „Nusikaltėlės“ merginos buvo nuteistos. Abiem buvo skirta po 10 metų lagerio. Savanorio dukros, iškentėjusios pažeminimus, kankinimus, sugrįžo į tėviškę. Motiejus Juodis ir visa šeima visada tikėjo, kad valdžia turi virsti. Ir virto. Bet savanoris, būdamas 90 metų, išėjo iš gyvenimo ir didžiojo tautos Atgimimo nepamatė.
Pakuonio ir Išlaužo krašto žmonės 2005 metų vasarą atsisveikino su paskutiniu Nepriklausomybės kovų savanoriu Kaziu Varkala, sulaukusiu 106 metų. Į amžinojo poilsio vietą Išlaužo kapinėse jį palydėjo Savanoriškųjų krašto apsaugos pajėgų kariškiai, buvę partizanai ir apie 200 kitų pagerbti mirusįjį atvykusių žmonių. Kazys Varkala su žmona užaugino penkias dukras ir tris sūnus. Vaikai visada tikėjo tėvų puoselėjamom idėjom. Pokario laisvės kovą rėmė visa Varkalų šeima. Jų namuose buvo 4 partizanų slėptuvės, o dar 4 įrengtos šalia sodybos. Ypač Lietuvos valstybei nusipelnė savo žygdarbiais į tautos istoriją įėjęs Kazys Algirdas Varkala, žuvęs 1948 m. kovo 17 d. Narsiam kovotojui „Kaziui Algirdui Varkalai 1997 m. gruodžio 22 d. buvo suteiktas kario savanorio statusas. Lietuvos Respublikos Prezidento 1998 m. gegužės 19 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (dabar – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didysis kryžius). Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1999 m. gegužės 17 d. įsakymu jam suteiktas majoro laipsnis.“ http://genocid.lt/datos/varkala.htm
Žuvo už Lietuvą savanorio sūnus partizanas A.K.Varkala pokario kovose. Daug partizanų žuvo. Istorija vėl kartojosi. Juk daug savanorių, su jais ir būrelis iš Pakuonio valsčiaus kilusiųjų, žuvo Nepriklausomybės kovose. Jie palaidoti tolimose įvairių kaimų, miestelių kapinėse, o kartais net nežinia kur.:
Drulia Juozas, s. Jurgio (1900 11 14–1920 01 26) iš Margininkų kaimo. Sunkiai sužeistas prie Suvalkų. Mirė 26-oje karo ligoninėje.
Grinkevičius Jonas, s. Juozo (1893 06 13–1919 12 27) iš Pakuonio kaimo. Sunkiai sužeistas mirė Kėdainių ligoninėje.
Kernazickas Jonas, Juozo (1899 05 16–1919 06 26) iš Bačkininkėlių kaimo. Nukautas mūšyje su bolševikais.
Labanauskas Juozas, gimė, augo Jokimiškio dvare. Tarnavo pėstininkų pulke, žuvo 1921 m. Kitų duomenų nėra.
Marčiulionis Pranas, s. Povilo (1900 07 04–1919 05 22) iš Pašventupio kaimo. Žuvo mūšyje prie Pakalniškių.
Raslauskas Kazys, s. Jono (1896 01 15–1921 0119) iš Pagermuonio dvaro. Puskarininkis. Žuvo.

Pranas Šakalinskas (žuvęs). Nuotrauka iš giminaitės Aldonos Pyragaitės-Gurskienės archyvo.

Šakalinskas Pranas, s. Jurgio iš Purvininkų kaimo. Sužeistas ties Kamariškiais. Mirė.
Kokio tragiško likimo žmonės… Visi jauni, tikėję savo ateitimi… Devyniolikmetis vaikinas Pranas Šakalinskas, skatinamas kilnių idėjų, 1919 metais vasario 5 dieną įstojo į Lietuvos kariuomenę. Pradžioje tarnavo 2-ajame pėstininkų Algirdo pulke. Vėliau buvo perkeltas į Marijampolės bataliono trečią kuopą. Teko dalyvauti aršiose kovose su bolševikais. Narsus vaikinas 1919 metų rugpjūčio 22 dieną mūšyje buvo labai sunkiai sužeistas. Netrukus nuo žaizdų mirė Panevėžio ligoninėje. Tomis dienomis jam sukako tik 20 metų… Šeima nesulaukė sūnaus ir brolio. Liko neaiški net amžinojo poilsio vieta. Mat vieni šaltiniai teigia, kad jis palaidotas Liūdynės kaimo savanorių kapinaitėse, o kiti – Panevėžio miesto kapinėse, karių savanorių sekcijoje… 1919 m. už žygdarbius pristatant Praną Šakalinską Vyties Kryžiaus apdovanojimui, dar nebuvo pažymėta, kad didvyris jau žuvęs. Vėliau narsiam savanoriui skirti valstybiniai apdovanojimai buvo įteikti motinai Marijonai Šakalinskienei. Bėgo metai. Tėvai ir brolis Jurgis dirbo žemę gimtinėje. Sesuo Kazimiera ištekėjo už Prano draugo, Vyties Kryžiaus kavalieriaus Antano Pyrago. Kita sesuo Ona Šakalinskaitė-Kleizienė Lietuvai užaugino ypač talentingą chirurgą, biomedicinos mokslų daktarą Vytautą Kleizą (20 metų buvo Lietuvos sveikatos apsaugos ministru), kurio darbus ir gimimo šimtmetį taip pat minime šiemet. Prasmingos sukaktys… Ir po 100 metų giminaičiai supranta Lietuvos savanorio Prano Šakalinsko šventos kovos prasmę, saugo jo atminimą. Savanorio žemę nuomoja, bet neparduoda.
Narsiausi Lietuvos gynėjai savanoriai buvo pagerbti įvairaus lygio apdovanojimais. Atlikusiems pavojingiausius žygdarbius suteiktas aukščiausias apdovanojimas – Vyties Kryžius. Juo buvo apdovanoti ir būrelis Pakuonio valsčiaus kovotojų: Juozas Čekanavičius (žuvo), Antanas Grigonis, Antanas Kemėžys, Kazys Krikščiūnas, Simas Vladislavas

Kulkosvaidininkų grupė. M. Tarcijonas – pirmas iš dešinės. Nuotrauka iš sesers A.Tarcijonaitės-Laukaitienės archyvo.

Marčiukaitis, Pranas Milušauskas, Antanas Pyragas, Juozas Štriupkus, Pranas Šakalinskas (žuvo), Juozas Šimukonis, Povilas Šimukonis (žuvo), Juozas Zelenka.
Buvo ir daugiau kitokių žemesnio laipsnio apdovanojimų, teikiamų minint įvairias kovų sukaktis, Stengtasi pagerbti žmones, kovojusius dėl pačio prasmingiausio tikslo – Lietuvos laisvės ir žemės.
O dabar, kai palaidotas paskutinis savanoris, manome tikru žygdarbiu reikėtų laikyti garsaus žurnalisto Viliaus Kavaliausko darbus apie Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvius. Tai enciklopediniai leidiniai „Už nuopelnus Lietuvai“, „Lietuvos karžygiai. Vyties kryžiaus kavalieriai“ 7 tomai. Šios knygos aukštai vertinamos ir leidžiamos kitose Europos šalyse, bet Prienų savivaldybės bibliotekoje jų nėra…
Minėdami įvairius jubiliejus, neturėtume žinoti tik metų skaičių ir įvykį. O kokie tada buvo žmonės? Kokie jų gyvenimai? Auga vaikai, kurie tuojau kurs valstybės ateitį. Tegul jie turi galimybę retkarčiais pasidomėti. Lietuvos žmonių praeities keliais.
Parengė Onutė Zmejauskienė
Panaudota Pakuonio mokyklos muziejaus medžiaga, rinkta prieš 15 – 20 metų.
Lietuvos kariuomenės kūrėjai savanoriai (1918–1923) http://www.versme.lt/sav_a.htm

Rubrikoje Tai, kas išaugina.... Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *