Tegul ilgai negęsta namų žiburėlis…

Kai įvažiavome į Stasio Aleksandravičiaus sodybą, mus pasitiko mažas šuniukas, kuris meiliai sukinėjosi apie kojas. Netrukus duris pravėrė mūsų bendruomenės jubiliatas, sulaukęs gražių 90-ies metų. Įėjus į vidų, troba padvelkė šiluma ir jaukumu. Namai kvepėjo keptais pyragais. Stasys atrodė stebėtinai žvalus ir malonus. Sunku patikėti, kad šiam žmogui jau devyniasdešimt.


Netrukus į tėvų namus atvyko jaunėlis sūnus Rolandas su šeima. Iš karto užsimezgė pokalbis apie Stasio nueitą gyvenimo kelią. Jubiliatas gimė 1930 m. sausio 01 d. Prienų r. Balbieriškio valsč. Putrišių kaime. Tėvų namai stovėjo ant Peršėkės upės kranto. Graži gamta viliojo vaikus prie upės, kur praeidavo vos ne visa diena.
Stasys augo gausioje 5 seserų ir 4 brolių šeimoje. Jis buvo ketvirtas vaikas šeimoje. Tėvai turėjo 12 ha žemės, ją dirbo dviem arkliais. Motina kiek galėdama stengėsi, kad vaikai būtų sotūs ir aprengti.
Sulaukęs 7 metų, Stasys pradėjo lankyti Putrišių pradinę mokyklą, iki kurios buvo 3 kilometrai. Kelias į mokyklą neprailgdavo, nes ją lankė daug vaikų. Netruko prabėgti ketveri metai. Baigęs Putrišių pradinę mokyklą, Stasys padėjo tėvams ūkio darbuose, rūpinosi jaunesniais broliais bei sesutėmis. Tačiau vaikinui rūpėjo, kaip užsidirbti duoną pačiam. Pas netoliese gyvenusį kaimyną Stasys pradėjo mokytis kalvininkystės įgūdžių.
1950 m. jaunuolis išėjo ketveriems metams tarnauti į kariuomenę. Kariuomenėje dirbo virtuvėje, kur išmoko gaminti valgius, vėliau tai pravertė gyvenime. 1954 m. grįžo į tėviškę. Netrukus pradėjo dirbti Balbieriškio MTS. Ilgai čia neužsibuvo. Jam buvo pasiūlyta mokytis Raseinių ŽŪ technikume. Baigęs šį technikumą, pradėjo dirbti „Šviesiosios ateities“ kolūkyje mechanizatoriumi. Čia buvo aprūpintas gyvenamuoju būstu. Kolūkyje susipažino su būsima žmona Marija Matusevičiūte. Netrukus, per Šv. Kalėdas, Marija ir Stasys atšoko vestuves ir pradėjo gyventi savame name, kur ir dabar gyvena. Šeimos džiaugsmui, gimė pirmagimis sūnus Gintautas. Nauji namai, pirmasis sūnus… lyg ir nieko netrūko. Namuose vyravo švelnumas ir pagarba vienas kitam. Vėliau Stasys dirbo Jiestrakio kolūkyje mechanizatoriumi, detalių tiekėju.
…Gyvenimas ėjo. Po ilgo laiko tarpo, 1973 metais, pasaulį išvydo antroji atžala – sūnus Rolandas. Tarp brolių buvo 15 metų skirtumas, todėl mažylis labiau bendravo su kaimynų vaikais. Rolandas mokėsi Piliakalnio aštuonmetėje mokykloje, vėliau Prienų 3-ioje vidurinėje mokykloje (dabar – „Ąžuolo“ progimnazija). Pasirinko pedagogo kelią. Baigęs Vilniaus pedagoginį institutą, įgijo geografijos-biologijos pedagogo specialybę, bet Rolandas suprato, kad čia ne jo kelias. Jį traukė gimtinės laukai. Tėvo paskatintas, jis pasiliko gyventi tėviškėje ir gyvenimą susiejo su žemės ūkio veikla. Netoli tėvų namų Rolandas įsikūrė gražiame, tvarkingame name. Augina 3 sūnus, kurie yra jo padėjėjai.
Užaugus sūnums, sulaukus anūkų, Stasio namus ištiko didelė nelaimė. Po sunkios ligos mirė žmona. Vaikai neteko švelnių motinos rankų, namuose atsirado liūdesio ir tuštumos, bet Stasys nenuleidžia rankų, dar labiau rūpinasi šeima, namais.
Piliakalnio bendruomenės centras linki gerb. Stasiui Aleksandravičiui dar daug gyvenimo metų, sveikatos, pilnatvės. Tegul dar ilgai namuose šviečia žiburėlis, gyvena gerumas.
Piliakalnio bendruomenės centro pirmininkė K. Dabrišienė

Rubrikoje Bendruomenės. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *