„Vietovardžių susigrąžinimui reikia ryžto, vieno žodžio – TEESIE…“

2019-ieji, Lietuvos vietovardžių metai, buvo palydėti gruodį Nemuno kilpų regioninio parko direkcijoje surengta konferencija „Daug klausimų, mažai atsakymų“. Jau pats konferencijos pavadinimas ir kai kurių pranešimų temos nuteikė liūdniems pamąstymams apie prarastus istorinius vietovardžius. Pradedant sovietmečiu ir tęsiant šiais laikais, iš juridinių dokumentų jau yra išbraukta tūkstančiai kaimų ir kitų vietovių pavadinimų, jų naikinimo tendencija išlieka, nors valstybei privalu rūpintis šios kultūros, istorijos ir kalbos vertybės išsaugojimu.

NKRP vyr.specialistė R.Milušauskienė dėkoja pranešėjai D.Aidukaitei-Mikelionienei.

Pradėdama konferenciją viena iš jos organizatorių – NKRP direkcijos vyr. specialistė Romutė Milušauskienė – pastebėjo, jog kiekvienas kaimas, geografinis objektas turi savo istoriją, kurią daugeliu atvejų atspindi jų pavadinimai. Jos teigimu, vaikams paprastai patinka patiems kurti istorijas ir padavimus apie konkrečių vietovardžių ar vandenvardžių kilmę, naujai prakalbindami juos, jie labai tiksliai „pagauna“ esmę.
Ko gero, taip yra todėl, kad gyvenamųjų vietovių varduose užšifruota to krašto istorija, žmonių ryšys su gamta, jų buvęs socialinis statusas, būdas, verslai, įkūrėjų pavardės, istoriniai įvykiai.

Doc. F.Kavoliūtė.

Taigi vietovardžiai yra kolektyvinės atminties dalis, jie teikia bendrumo ir tęstinumo pojūtį, padeda susitapatinti su konkrečia vietove, didžiuotis ja. Išnykus gyvenamųjų vietovių vardams, žmonės lieka tarsi be šaknų ir savo šeimos, giminės, bendruomenės istorijos.
Alytaus muziejaus muziejininkės Deimantės Aidukaitės-Mikelionienės teigimu, ilgiausiai neužmirštami yra hidronimai – upių, jų intakų, ežerų, pelkių vardai, jie apibūdina ne tik šių geografinių objektų savybes, augmeniją, su jais susijusius įvykius, bet ir įprasmina buvusių gyventojų dvasinį pasaulį ir gebėjimus.

Aukštadvario regioninio parko vyr.kultūrologė R.Balsevičiūtė.

Remiantis iki šiol išlikusiais vandenvardžiais, galima nubrėžti netgi Lietuvos teritorijos, kurioje iki išnykimo gyveno jotvingiai, ribas. Tai – Užnemunė, Vakarų Baltarusija ir Šiaurinė Lenkija.
Jotvingiai nepaliko jokių rašytinių šaltinių, išskyrus vienintelį paminėjimą – Belovežo girioje, Lenkijoje, rastą lenkų – jotvingių žodynėlį su 215 žodžių, todėl, aiškinantis šios kalbos ypatybes, galima remtis tik išlikusiais vietovardžiais ar asmenvardžiais. Anot D.Aidukaitės-Mikelionienės, mokslininkai neabejoja dėl 65 vandenvardžių jotvingiškos kilmės.
Jotvingių kalba turėjo nemažai bendrumų su lietuvių kalba, tai rodo bendros žodžių šaknys: bebr- (liet. bebras), berz- (liet. beržas), gil- (liet. gilus), gulb- (liet. gulbė), egl- (liet. eglė), gir- (liet. giria), purv- (liet. purvas), klon- (liet. klonis) ir daugelis kitų. Ji atskleidė, jog jotvingių kalbai būdinga priesaga -ingė, -ingis (Apsingė, Sausvingis), kirčiuota galūnė -us (Alytus, Vyčius, Švenčius, Skroblus), senasis dvibalsis -ei-

„Žiburio“ gimnazijos moksleivis J.Dagilis.

(Leipalingis, Veisiejai), priebalsių s, z vartojimas vietoj š, ž (Zervyna, Zapsė, Skirzius, Svetus, Sakna). Galimai jotvingiškos kilmės upėvardžiai su priesaga -upis, -upė (Ožkupis, Šernupis, Puknupis, Raišupis, Šešupė), Užnemunėje priskaičiuojamas 341 toks pavadinimas. Upėvardžiai su galūne -da (Grūda, Rauda, Vada) kildinami iš sūduvių žodžio ude (vanduo), lietuvių kalboje jų randama beveik 50.
Pranešėja apgailestavo, kad kai kurie jotvingiškos kilmės vietovardžiai yra nykstantys, pavyzdžiui, Pietų Lietuvos gyvenvietėje Apsingėje likę vos du gyventojai, šalia Leipalingio esanti bala Skirziabalė išbraukta iš žemėlapio, toks pat likimas – ir Garbakojo balos Lazdijų rajone.
Pranešėja pavardino ir Prienų rajono vietovardžių bei hidronimų, kurie galėtų būti jotvingiškos kilmės: Jieznas, Pramiežiai, Guostus, Premeza, Karvė.
Aukštadvario regioninio parko vyr. kultūrologė Rita Balsevičiūtė sudomino pasakojimais, kas slypi už Aukštadvario ir Stakliškių apylinkių kaimų pavadinimų.

NKRP vyr.specialistė R.Dargienė.

„Vietovardžiai – tarsi siūlo galas, jį vyniodamas ir eidamas tolyn gali atverti dar nežinomus istorijos ir etnografijos klodus,“ – teigė R.Balsevičiūtė. Ne vienerius metus vaikščiodama po kaimus ir kalbindama senuosius jų gyventojus, etnografė išgirdo labai įdomių istorijų apie jų gyvenamųjų vietovių vardų kilmę.
Pavyzdžiui, baigiantis išnykti Gedanonių kaimas Stakliškių seniūnijoje, pasak vieno senolio, gavo pavadinimą nuo žodžio „giedoti“, „sielvartauti“, kuomet kaimo gyventojai išmirė nuo choleros.
Senais laikais buvo tikima, kad medžiuose gyvenančios dievybės padeda pasveikti, suteikia fizinių ir dvasią stiprinančių jėgų. 1915 m. gimimo senolis R.Balsevičiūtei yra pasakojęs apie medžionis, žmones, kurie gydydavo prie senų ąžuolų. Su tuo sietinas ir Medžionių kaimo pavadinimas.

Paminklinis akmuo, skirtas buvusiam Medenų kaimui (Balbieriškio sen.) atminti, pastatytas buvusių jo gyventojų pastangomis.

Pranešėjos teigimu, prie Vilkokšnio ežero įsikūrę Žuklijai ir Žydkalnis laikytini senojo ekonominio verslo pavyzdžiu, tai atsispindi ir jų pavadinimuose. Pasakojama, kad visi kaimo gyventojai luotais plaukdavę į ežerą žūklauti, o kaime įsikūrę žydai, turėję ir maldos namus, supirkdavo ir perparduodavo jų laimikį.
Kaukoruose buvo laikomasi labai senos tradicijos – laukdamos busilo (gandro), šeimininkės kepdavo kakorus – bandeles, kurias kabindavo ant medžių.
Apie Aukštadvario apylinkėse esančią Velnio duobę pasakojama, kad kažkada čia stovėjusi bažnyčia, kurią pradangino nelabieji. R.Balsevičiūtė archyve išsiaiškino, kad šis pasakojimas turi realų pagrindą. Jai pavyko atrasti senus dokumentus, kuriuose minima, kad 1666 m. ši žemė buvo padovanota domininkonų vienuoliams, šie buvo pastatę koplyčią, kurioje klausydavosi baudžiauninkų išpažinčių.
Vyr. kultūrologė užrašė ir įdomius senųjų kaimo žmonių pasakojimus apie Lelionis, Karapolį, Alkaičius, Grendavę, Mockantiškes, Babraunykus, Sabališkes, Vilkinykus, Salygą, Ameriką, Gelvariškį, Spindžią ir kt. Pasak etnografės, senoliais reikia tikėti, jie iš lūpų į lūpas perduoda istorinę atmintį ateinančioms kartoms.
Nemuno kilpų regioninio parko vyr. specialistė Rosita Dargienė apžvelgė NKRP teritorijoje esančių ar buvusių kaimų pavadinimus, jų kilmę ir nykimo tendencijas. Informacijos apie buvusius vietovardžius, jų kaitą galima rasti išlikusiose bažnyčių gimimo, santuokos ar mirties metrikų knygose, dvarų bei bažnyčių inventoriniuose sąrašuose, teismo ir kituose dokumentuose. Įrašai juose – senąja rusų, lenkų kalba ar lotyniški. Dalis dar XVI – XVIII a. minimų vietovardžių išnyko stambinant valdas (pvz., Lialevščizna, Lideikovščizna, Dovtianiškės, Dubki, Gabrialovskas, Jauneikovičiai, Girvėnai, Padkampiai, Sosnovka, Sprindžiai ir kt.), kiti – pakito (Ašmintiškės – Ašminta), Sipovščizna – Siponys, Nečiūncai – Nečiūnai, Žvirgždanzai – Žvirgždėnai ir kt.).
R.Dargienės surinktais duomenimis, 2011 m. NKRP teritorijoje buvo du miestai, Balbieriškio miestelis, 103 kaimai ir viensėdžiai. Be gyventojų likę 6 proc. šios teritorijos kaimų (tarp jų – Daujotiškės, Balvoniškės, Gudakalnis, Dambava), 25 kaimuose gyvena iki 10–ties gyventojų (Babronių, Daukantų, Davaitbalio, Dzingeliškių, Jackonių, Julijanavos, Kalvių, Muliškių, Šūtupio, Zajų ir kt.), 49 proc. teritorijos – 11 – 50 gyventojų. Kas minimų kaimų ir vietovardžių laukia ateityje? Gal tik paminkliniuose akmenyse žmonių iniciatyva įamžinti pavadinimai?
Vietovardžius kūrė žmonės, ką jie norėjo pasakyti vietovių pavadinimais, antrus metus internetiniame lietuvių kalbos žodyne tyrinėja jauniausias konferencijos pranešėjas Jaunius Dagilis iš Prienų „Žiburio“ gimnazijos.
Jo teigimu, daugiausia Prienų rajono vietovardžių yra susiję su žmogumi, jo išskirtinumą ir individualumą pabrėžiančiais būdo bruožais, išorinėmis ir vidinėmis savybėmis, veikla, darbo įrankiais ir prietaisais, pvz., Pakumprys, Kupriai (kūprintis, kupra), Jakniškės (godžiai griebti, valgyti, ėsti), Čiudiškiai (keistas, nuostabus), Mikalinė (mikčius), Šiauliškiai (strėlė), Kėbliškiai (trikojis), Medvišiai (medinė vinelė batų padams kalti). Nemažai vietovardžių skirta gyvajai gamtai, žoliniams augalams, miškams, reljefui, vandens telkiniams apibūdinti (Apušotas, Liepalotas, Uosa, Vyšniūnai, Obelinė, Asiūklė, Burokiškės, Pramiežis, Giraitiškės, Šiliniai, Medžiukai, Paprūdžiai, Užbaliai, Purvininkai ir kt.)
Jaunius padarė išvadą, kad Prienų rajono savivaldybės kaimų pavadinimai dažnai sudaryti pridedant priesagas, daugiausia gyvenviečių yra su priesaga -iškis (net 144), gausu deminutyvinių priesagų.
J.Dagilis sakė, kad tyrinėti vietovardžius buvo įdomu – jis sužinojo naujų senovinių žodžių, išsiaiškino, ką reiškia vietovių pavadinimai, todėl savas kraštas tapo dar spalvingesnis. Anot jo, vietovardžiai – tikras lobis norint įvairioms rajono įstaigoms ar organizacijoms parinkti pavadinimus. Jauniaus pasiryžimas tęsti pradėtą darbą buvo palydėtas plojimais.
Vilniaus universiteto Geomokslų instituto doc. Filomena Kavoliūtė konferenciją baigė gražiosios ir graudžiosios lietuviškų vietovardžių istorijos pavyzdžiais.
„Skaitydamas vietovardžius, prieš akis matai Lietuvos gamtą – ji kalnuota, žvyruota, duobėta, su lygumomis ir pakilimais… Vietovardžiai su įvairiomis priesagomis, mažybiniai, malonybiniai, susiję su gyvūnais, paukščiais, žmonių užsiėmimu, atskleidžia mūsų kalbos turtingumą, žmogaus ir gamtos artimumą… Tenka sutikti su K.Būga, kuris sakė, kad vietovardžiais kalba pati žemė,“ – kalbėjo F.Kavoliūtė.

Akmenėliai, Kalneliai, Žvirgždeliai, Žvyrynai, Dubėnai, Dugnai, Duburiai, Medsėdėliai, Girininkai, Skynimai, Trakučiai, Miškėnai, Vilkeliai, Gervaraistis, Varnikėliai, Vanagaičiai, Pelėdynė, Strazdeliai, Dagiliukai, Jerubaičiai… Vaškiai, Kiauninkai, Lapgaudžiai, Babilninkai, Bačkininkai, Bliūdsukiai, Plytnikai, Drabužninkai, Važnyčioniai, Dienavagiai, Goželiškis, Tešliūnai… Ji perskaitė tikrą odę, sudarytą iš vietovardžių, bei apgailestavo, kad iš daugiau nei 25 tūkstančių vietovių per sovietmetį buvo prarasta 5,6 tūkstančio kaimų ir viensėdžių vardų, daugiausia dėl masinės melioracijos. Ir nepriklausomoje Lietuvoje iš oficialių dokumentų toliau braukiami istoriniai mūsų kaimų, likusių be gyventojų, vardai. Ji pristatė storą knygą „Žemė prašo nepamiršti vardų. Mūsų mirusių kaimų knyga“, kuri buvo išleista aukotojų ir rėmėjų lėšomis. Joje surašytas sovietmečiu suardytų, sunykusių Lietuvos kaimų ir viensėdžių bendruomenių sąvadas, taip pat sudėti jų buvusių gyventojų prisiminimai apie tai, kaip vykdyta melioracija sunaikino jų vienkiemius, pakeitė gyvenimus, ištrynė tautos atmintį. Ši knyga – tai svarbus liudijimas jaunajai kartai apie tai, kokiu būdu buvo naikinamas nematerialus tautos paveldas.
Mokslininkės teigimu, netolimoje ateityje galime prarasti iki 8 tūkst. vietovardžių. Ji svarstė, jei valdžiai tai nesvarbu, žmonės gali patys susigrąžinti atmintį, išsaugoti nykstančių vietovių vardus. Pasak jos, prasminga iš apačios kylanti iniciatyva, kuomet gyventojai išnykusių, sujungtų kaimų vietoje pastato kokį nors atminimo ženklą – paminklą, akmenį, kryžių ar nuorodą su buvusios vietovės pavadinimu. Tokių atminties ženklų yra ir Prienų bei Birštono krašte. Registrų centro internetiniame puslapyje atsirado skiltis su išnykusiais vietovardžiais.
„Vietovardžių susigrąžinimui reikia ryžto, vieno žodžio – TEESIE…“ – visuomenės sąmoningumu linkusi tikėti F. Kavoliūtė.
Svarbu tai, jog su Vietovardžių metų minėjimo renginiais ir atskiromis iniciatyvomis dėmesys šiam protėvių palikimui, vietovardžių išsaugojimo problemai nenusloptų, būtų rastas būdas juos įamžinti ir perduoti ateities kartoms.
Dalė Lazauskienė

Rubrikoje Mūsų kraštas. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *