„Sakraliniu Nikodemo Silvanavičiaus keliu“

Lietuvos ir Baltarusijos dailininkas Nikodemas Silvanavičius Lietuvos dailės istorijoje paliko ryškų pėdsaką. Nemenką indėlį N.Silvanavičius įdėjo ir į Birštono krašto kultūros ir meno paveldą, todėl gruodžio 18 dieną Birštono Carito bendruomenės namuose vyko renginys „Sakraliniu Nikodemo Silvanavičiaus keliu“, skirtas dailininko, akademiko, mozaikininko 185-osioms gimimo metinėms ir 100-osioms mirties metinėms paminėti.

Birštoniškiai aplankė bažnyčias, kuriose eksponuojami N.Silvanavičiaus šventi paveikslai.

Renginio metu Birštono muziejaus direktorė Vilijeta Šalomskienė pristatė margą, kaip mozaika, N. Silvanavičiaus biografiją, vingiuojančią nuo Cincevičių kaimo iki Peterburgo.
N.Silvanavičius yra laikomas ne tik Lietuvos, bet ir Baltarusijos menininku, nes yra gimęs Cincevičių kaime, Vileikoje (tuometinėje Vilniaus Gubernijoje). Vaikystę praleido kaime, kaip ir visi to meto vaikai. Pabaigęs keturklasę mokyklą, N.Silvanavičius sulaukė lemtingo kvietimo mokyti įtakingo dvarininko vaikus. Būtent jis, dvarininkas iš Molodečno, ir pastebėjo N. Silvanavičiaus meninius gabumus bei padėjo jam įstoti į Peterburgo dailės akademiją, kurioje ir atsiskleidė dailininko talentas.

Anot dailininko proproanūkės N.Daubarienės, žiūrint į N. Silvanavičiaus paveikslus, ją apima didingas jausmas.

Po studijų baigimo, gavęs laisvo dailininko tapytojo vardą, N. Silvanavičius grįžo į Lietuvą, apsistojo Vilniuje. Tiesa, čia didelio pripažinimo nesulaukė, kaip teigė V.Šalomskienė, čia jis buvo laikomas vargšu dailininku. Įsitvirtinti šiame mieste nepavyko ir dėl istorinių aplinkybių (tuomet Lietuvoje vyko sukilimas), tad vėl teko grįžti į Peterburgą, kur bene ryškiausiai pražydo menininko talentas. Būtent Peterburge gimė žymūs jo darbai: „Judo pabučiavimas“, „Paskutinė vakarienė“, „Skerdžius nuo Švenčionių“ ir kiti eksponatai.
N.Silvanavičiaus talentu besidominti Lietuvos dailėtyrininkė, muziejininkė Dalia Tarandaitė susirinkusiesiems pasakojo, jog dailininkas nebuvo kilmingas, priešingai, jis kilęs iš mažažemių šeimos, todėl savo pripažinimą menininkas užsidirbo pats, šiek tiek padedant likimui. Dailėtyrininkės teigimu, N. Silvanavičius turėjo tapytojo talentą. Kaip dailininkas jis labai mylėjo žmones ir puikiai gebėjo perteikti žmonių charakterius savo paveiksluose. Kiek vėliau, įgijus mozaikininko specialybę, buvo iš tiesų geras mozaikų meistras, tačiau, anot menotyrininkės, mozaika jam buvo labiau darbas, o tapyba – širdies atgaiva. Priežastis išties paprasta – mozaika reikalauja labai ilgo, kartais net dešimtmečius trunkančio, kruopštaus darbo. Be to, tuomet jos buvo kuriamos pagal kitų dailininkų darbus, neretai mozaikas kūrė keli menininkai, tad kūrėjai turėjo mažiau galimybių atskleisti save.

N. Silvanavičiaus biografinius faktus susirinkusiesiems pristatė Birštono muziejaus direktorė V.Šalomskienė.

Dar gyvendamas Peterburge menininkas atostogų vykdavo pas giminaičius į Birštoną, kur ne tik ilsėjosi, bet ir sėmėsi kūrybinio įkvėpimo. Mirus žmonai, 1901 metais dailininkas apsigyveno kurorte. Nors ne taip intensyviai, tačiau čia tęsė savo, kaip dailininko, kelią ir nutapė ne vieną kūrinį šio krašto bažnyčioms, kurias gruodžio 18 dieną aplankė birštoniškiai.
1910 metais N. Silvanavičius tuomet dar statomai mūrinei Birštono Šv.Antano Paduviečio bažnyčiai sukūrė Šv. Apaštalo Judo Tado paveikslą, kuris eksponuojamas Birštono sakraliniame muziejuje. Paveikslas rastas suplyšęs, sudulęs, tad jam reikėjo restauracijos. Čia taip pat saugomas ir kunigo Jono Karvelio portretas, kurį nutapė N. Silvanavičius. Šis paveikslas, Birštono zakristijoje kabojęs visą XX amžių, išliko originalus. Kaip teigė Sakralinio muziejaus padalinio vadovė dr. Roma Zajančkauskienė, dailininkas nepaprastai taikliai paveiksle perteikė šiltą ir „gyvą“ kunigo charakterį.
Už tuometinio Nemajūnų klebono Anzelmo Nonevičiaus pagalbą, prižiūrint N.Silvanavičiaus namo statybas Birštone, Nemajūnų Šv.Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčiai dailininkas neatlygintinai nutapė didžiojo altoriaus paveikslą „Šv.Apaštalai Petras ir Povilas”. Dailininko darbų yra ir kitose apylinkių bažnyčiose: Punios Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčioje – tradicinės ikonografijos drobė „Šv. Pranciškus Asyžietis“,

N.Silvanavčius ypač mylėjo Birštono kraštą, kurio bažnyčioms nutapė ne vieną paveikslą. Viena iš jų – Nemajūnų bažnyčia, kuriai dailininkas nealygintinai nutapė didžiojo altoriaus paveikslą „Šv. Apaštalai Petras ir Povilas.

nutapyta 1889 m., Stakliškėse išlikusi kiek mažesnė drobė „Šv. Pranciškus Asyžietis“ (1885–1895 m.) ir „Rožinio Švč. Mergelė Marija (1893 m.) paveikslas. N.Silvanavičiaus kūrinys puošia barokinės Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir Jono krikštytojo bažnyčios altorių, kurio centre įkomponuotas titulinis paveikslas „Šv. Arkangelas Mykolas“. Jiezno bažnyčioje esama ir kitų šio menininko darbų.
Minėjimo metu mintimis apie N.Silvanavičių dalijosi ir dailininko proproanūkė Natalija Daubarienė, kuri dar visai neseniai atrado savo šaknis. Kaip ji pati teigia, pasakojimų apie tai, jog šeimoje buvo garsus dailininkas, moteris girdėjo dar vaikystėje, tačiau, būdama maža, šio fakto nesureikšmino ir tik suaugus tai pasidarė svarbu: „Pamatyti visus tuos paveikslus ir mozaikas yra labai didinga ir gražu“, – mintimis dalijosi N.Daubarienė. Renginyje dalyvavo ir Birštono savivaldybės vicemeras Vytas Kederys, kuris džiaugėsi, jog Birštonu kadaise buvo susižavėjus tokia iškili asmenybė, kaip N. Silvanavičius: „Paminėti, prisiminti ir branginti“, – susirinkusiesiems linkėjo V. Kederys.
Kadaise N. Silvanavičius yra pasakęs: „Aš mylėjau žmones, stengiausi jiems tarnauti, ką nors nepamirštamo palikt. Ką palieku, patys spręskite…“ Dailininkas per gyvenimą sukūrė daugybę neeilinių darbų – nuo portretų iki sakralinių paveikslų, kurie net ir praėjus šimtui metų kalba patys už save ir Lietuvoje, ir Sankt Peterburge.
Rimantė Jančauskaitė

Rubrikoje Kultūros kryžkelė. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *